Meniu
Prenumerata

trečiadienis, liepos 15 d.
Perdėtas džiaugsmas
Eglė Murauskaitė
Getty Images nuotr.

NATO viršūnių susitikime vykusiame Saugumo ekspertų forume Baltijos šalims priminta, kad Rusija nėra vienintelis Aljanso rūpestis.

Baltijos šalys džiūgauja dėl NATO viršūnių susitikime Varšuvoje paskelbto sprendimo kiekvienoje jų dislokuoti po tarptautinį batalioną. Nors tai reikšmingas žingsnis, jo poveikis Lietuvos ir bendram regiono saugumui spaudoje kiek pervertinamas ar ne visai tinkamai akcentuojamas, o bendros susitikimo nuotaikos ir diskusijų kryptys mažiau atspindėtos.

Vienas esminių šio simbolinio NATO žingsnio aspektų – kolektyvinės gynybos žinutė. Istoriškai JAV pajėgų buvimas regione traktuotas kaip pagrindinis saugumo garantas, o kitų Aljanso sąjungininkų pagalba – kaip malonus, bet ne toks reikšmingas priedas. Žvelgiant iš išorės, toks vyraujantis požiūris mažina NATO kaip kolektyvinės gynybos organizacijos patikimumą ir menkina atgrasymo koncepciją. Ypač svarbu suvokti šį aspektą, nes tarptautinėje arenoje JAV palaipsniui siekia mažinti savo indėlį ir tolygiau dalytis saugumo įsipareigojimus. Pasak Aljanso generalinio sekretoriaus pavaduotojo Alexandero Vershbow, Lietuvoje nebematysime JAV pajėgų 52 savaites per metus. Nors Baltijos šalys pavydžiai žiūri į Lenkiją (nes čia pasirinkta dislokuoti JAV vadovaujamą batalioną), šios permainos turėtų tapti stipria paskata iš esmės keisti požiūrį į bendradarbiavimą su partnerėmis.

Pagaliau rodyti iniciatyvą

2004 m. į NATO įstojusi Lietuva mielai perleido strateginius gynybos planavimo sprendimus partnerėms: nuosekliai mažino savo ginkluotąsias pajėgas ir gynybos išlaidas, o nacionalinės gynybos strategiją per daug nesvarstydama derino prie Aljanso reikalavimų. 2014-ųjų įvykiai Ukrainoje buvo stiprus pavojaus signalas, pradėjęs šauktinių vajų ir privertęs rimčiau permąstyti nacionalinio saugumo klausimus. Tačiau atrodo, kad sirena nuskambėjo nepakankamai garsiai. Nors netrukus vyks Seimo rinkimai, dar ne visos politinės partijos pristatė programos aspektus saugumo ir gynybos klausimais. Nors visuomenės įsitraukimas ir susidomėjimas didėja, jis toli gražu negali lygintis su ekonomikos klausimams skiriamu dėmesiu, ir tai stebina Vakarų partnerius.

Lietuvoje teks paplušėti ruošiantis priimti įvairių rasių ir kultūrų karius ir išvengti praktinių nepatogumų.

Dauguma Varšuvoje vykusiame Saugumo ekspertų forume kalbėjusių analitikų ir politikų NATO sprendimą dislokuoti batalioną vertino kaip pirmą žingsnį didinti regiono saugumą, nekeičiant esminių Aljanso pozicijų. O Latvijos ir Estijos pareigūnai džiaugėsi esą jau gavę viską, dėl ko derėjosi, ir nebuvo linkę leistis į tolesnes diskusijas apie sprendimo įgyvendinimo ypatumus ir iššūkius (panašios nuotaikos juntamos ir vėlesniuose interviu su Lietuvos atstovais). Šiomis aplinkybėmis svarbu išvengti naratyvinių žabangų „vėl galime atsipūsti – NATO pasirūpins mūsų saugumu“ ir suvokti, kad Varšuvoje pasiektas susitarimas tik kelio pradžia, taip pat būtina sistemingai ruoštis priimti sąjungininkus – būtent nuo to galiausiai priklausys atgrasymo efektyvumas.

Iš trijų Baltijos batalionams vadovausiančių valstybių – Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Kanados – kol kas tik pastaroji aktyviai viešumoje kalba apie konkretų pajėgų dydį, dislokavimo datą ir siunčiamą įrangą. Nei Vokietija, vadovausianti batalionui Lietuvoje, nei kitos partnerės (Prancūzija ir Beniliukso šalys) entuziazmu kol kas netrykšta. Admirolas Jamesas G. Stavridis Vokietiją net  įvardijo kaip vieną iš viršūnių susitikimo nuskriaustųjų. Nemažai Vokietijos, kaip ir Prancūzijos, visuomenės daliai vis dar sunku persiorientuoti nuo siekio glaudžiau bendradarbiauti su Rusija. Tad sprendimai dislokuoti pajėgas šios šalies pašonėje vertinami skeptiškai, o batalionų vaidmuo pristatomas ne kaip Maskvos atgrasymas, bet bendradarbiavimas stiprinant Baltijos kaimynių karinį pajėgumą kartu treniruojantis ir dalijantis patirtimi.

Lietuva kaip priimanti šalis stengiasi užtikrinti tinkamas sąlygas sąjungininkų kariams reziduoti ir treniruotis, tačiau ne mažiau svarbu pelnyti tiek sąjungininkų, tiek visuomenės palankumą. Lietuvoje teks paplušėti ruošiantis priimti įvairių rasių ir kultūrų karius (ypač mažesniuose miesteliuose) ir išvengti praktinių (pavyzdžiui, logistikos) nepatogumų, susijusių su šalyje smarkiai padidėjusiu karių skaičiumi. O Vakaruose bus svarbu dirbti išvien su sąjungininkų politinėmis jėgomis, siekiant įtikinti jų piliečius misijos būtinybe ir tvarumu. Pastaruoju atveju galbūt nepakenktų ir žiupsnelis istorinės saviironijos, kad Vokietijos ir Lenkijos kariai Vilniuje bus sutikti išskėstomis rankomis.

Kiti svarbūs klausimai

Vis dėlto Baltijos batalionai sudarė palyginti nedidelę Ekspertų forumo debatų dalį. Daugiausia dėmesio skirta diskusijoms apie NATO vaidmenį sprendžiant struktūrines problemas, kurios kenkia stabilumui ir saugumui šalyse bei regionuose. Akcentuotos sąsajos tarp radikalių ir ginkluotų judėjimų populiarumo ir ribotų jaunimo galimybių (ypač Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regione, patiriančiame demografinį sprogimą), sisteminė pajamų nelygybė, politinių procesų neskaidrumas, menkas moterų dalyvavimas šalių gyvenime.

Generolas Johnas Allenas teigė, kad svarbu aktyviai spręsti šias problemas ir užkirsti kelią ekstremizmui, nes kitu atveju ateinančius dešimtmečius NATO bus priversta reaguoti į jo padarinius. Šios problemos įvardytos kaip pagrindiniai Aljanso pietinio flango rūpesčiai. Net Rusijos ekspertai Dmitrijus Treninas ir Andrejus Kortunovas pabrėžė, kad šiuo metu Rusija daug jautresnė ekonominėms ir prekybinėms įtampoms, ES politikos niuansams nei NATO neva keliamoms karinėms grėsmėms.

Taip pat susirūpinta visuomenės įtraukimu sprendžiant Aljanso iššūkius. Vakarų šalyse jaučiamas nuovargis dėl masinės imigracijos ir teroro išpuolių. NATO rytuose būtina kelti bendrą išprusimo saugumo klausimais lygį – kreipti diskusijas nuo konflikto Ukrainoje link bendrų teritorinės gynybos koncepcijų, tokių kaip piliečių ir verslo vaidmuo krizės atveju. Atsižvelgiant į šias aktualijas, glaudesnis NATO ir ES bendradarbiavimas bus ypač svarbus.

Dalijimąsi žvalgybine informacija pagerinsiantys sprendimai buvo dar vienas svarbus viršūnių susitikimo rezultatas. Žvalgybinių oro pajėgų didinimas įvardytas kaip didžiausias NATO indėlis kovojant su „Islamo valstybe“. Diskutuota ir apie galimybę steigti centralizuotą informacijos apdorojimo padalinį. Patikimos informacijos prieinamumo problema išlieka aktuali ir rytiniame flange. Vakaruose jaučiamas žmogiškųjų žvalgybinių pajėgumų stygius šiame regione,  paaštrėjantis krizių ar incidentų atveju, kai suaktyvėja Rusijos ar prorusiškų judėjimų dezinformacijos kampanijos. Lietuvoje, kuri vertinama kaip viena pajėgiausių šalių vidaus kovoje su propaganda, dažnai ne iki galo suvokiama, kad daugelis sudėtingų vietos politinių ar pilietinių procesų nėra akivaizdūs užsienio stebėtojams.

Branduoliniai ginklai – dar viena Lietuvoje mažai dėmesio sulaukusi tema. Varšuvos susitikimo komunikate branduolinei Aljanso strategijai skirti penki paragrafai (palyginti vos su vienu Velse). Nors šiuo metu stinga politinės valios inicijuoti NATO gynybinių pozicijų persvarstymą, svarbu stiprinti koncepcinę ekspertizę (ypač nebranduolinėse šalyse) svarstant tokių ginklų vaidmenį NATO atgrasymo strategijoje ateityje.

Siekiant užtikrinti ilgalaikį saugumą Lietuvai svarbu įsitraukti į šias įvairialypes diskusijas – ne tiek pastangomis įtvirtinti tam tikrą poziciją, kiek apgalvotomis ir visuomenės nuotaikas atspindinčiomis įžvalgomis. Mažos šalies sindromas neturėtų mūsų palikti nuošalyje slenkantis geopolitikos tektoninėms plokštėms ir pamažu kintant bendram Aljanso kursui.

—–

E. Murauskaitė yra nereziduojanti mokslo darbuotoja ICONS projektui prie Merilando universiteto (JAV).

2016 08 15 19:24
Spausdinti