Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 27 d.


Mafija su antpečiais
Kotryna Tamkutė
(Jogailės Butrimaitės nuotr.).

Nusilpninti ir pavergti yra į kraują įaugęs Rusijos režimo tikslas. Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius žurnalo IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei pasakojo apie tam naudojamas kleptokratinės įtakos operacijas ir pabrėžė, kad šiandienė Rusija nėra Vladimiro Putino produktas. Priešingai – dabartinį šalies prezidentą sukūrė ir palaiko sovietiniais laikais užgimusi sistema.

– Dažnai teigiama, kad Rusija, siekdama savo užsienio politikos tikslų, naudoja hibridinio karo priemones. Ar tai tinkamas jos metodų apibrėžimas? – Terminas „hibridinis karas“ yra vakarietiškas ir skirtas apibūdinti vakarietiškai teorijai, kuri kalba apie žingsnis po žingsnio vykdomą pasiruošimą tikriems karo veiksmams. Kai kalbame apie Rusiją, turime galvoje dalykus, kurie nebūtinai atitinka hibridinio karo teoriją, todėl klaidiname save ir sunkiai suvokiame, kas vyksta iš tikrųjų. Politologiniu požiūriu, Rusija yra valstybė, kuri nebrėžia skirties tarp karo ir taikos. Ji nuolat kariauja ir tam naudoja įvairiausias priemones. Cituojant buvusį KGB generolą Olegą Kaluginą, vieną garsiausių perbėgėlių iš Rusijos į Vakarus, Sovietų Sąjungos KGB veiklos šerdis yra vadinamosios aktyviosios priemonės ir įvairi ardomoji veikla. Ne žvalgybos duomenų rinkimas ar kita įprasta praktika. Daugelis tyrinėtojų net yra atkreipę dėmesį, kad Rusijos aktyviųjų priemonių arsenale gali būti ir terorizmas. Kita svarbi dalis – kleptokratinės įtakos operacijų priemonės. Jos apima ne tik korupciją – politikų ar partijų pirkimą. Tiek pastariesiems, tiek verslininkams gali būti siūloma sudaryti palankias sutartis ar gerai užsidirbti Rusijoje ar su Rusija. Taip jie veikia kaip šios šalies agentai, nebūtinai jais būdami, nes gina savo dažniausiai korupcinius, kleptokratinius, pelno interesus. Ir automatiškai veikia Rusijos naudai. – Ar tai leidžia teigti, kad Rusijoje nesuvokiama skirtis tarp valstybės ir asmeninio intereso? – Ten nėra jokio skirtumo tarp valstybės ir asmeninio intereso. Pati didžiausia klaida yra manyti, kad Rusijos oligarchai, verslas gali būti nepriklausomi ir veikti tik savo naudai. Tai pagrindžia dar 1989 m. suformuluota koncepcija, kurioje teigiama, kad Sovietų Sąjungos komunistų partija su KGB turi sukurti, cituoju, „nematomą ekonomiką“. Žvelgdami iš šiandienos pozicijų, galime sakyti, kad būtent taip ir įvyko. 1989–1991 m. komunistų partijos rankomis iš Rusijos išvežta arba kitais būdais ištekėjo iki 100 mlrd. JAV dolerių tuomečiu kursu. Visi šie pinigai nusėdo patikimų asmenų – įvairių komjaunimo organizacijų narių, partinių veikėjų sūnų – sąskaitose, juos naudojant imtas plėtoti naftos ar dujų verslas. Taip sovietinio bloko valstybėse ir už jų ribų sukurta sistema, kuri įtraukė asmenis, kad jie net patys nesuprato esantys Rusijos agentai. Žinoma, tai ne jų pačių nuopelnas. Galimybė prieiti prie pinigų jiems buvo suteikta pagal jau minėtą koncepciją iki tol, kol jie laikysis sutartų taisyklių, arba kol pinigų davėjai panorės juos susigrąžinti. – Kokius realius pavyzdžius galime užčiuopti? – Noriu atkreipti dėmesį, jog tam, kad ką nors paskelbtume vienu ar kitu agentu, reikia turėti įrodymų. Visgi nagrinėju schemas ir man kyla tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui, kaip dabartinis Latvijos Ventspilio miesto meras Aivaras Lembergas, šiuo metu su keliais kitais žmonėmis realiai valdantis šalį, 1990–1991 m. pradėjo savo verslą? Visą imperiją jis sukūrė su Genadijumi Timčenka, laikomu vienu pagrindinių Rusijos prezidento V. Putino partnerių. Ši istorija siekia laikus, kai grupės buvusių kadrinių KGB karininkų, pradėjusių ekspansiją naftos ir kitose pramonės srityse, rankomis buvo sukurta bendrovė „Urals Chemicals“, o 10 proc. akcijų kur buvusios, kur nebuvusios stebuklingai atiteko A. Lembergui. Man kyla klausimų ir dėl dabartinio Seimo Kultūros komiteto pirmininko Ramūno Karbauskio – kaip jis, būdamas dvidešimties, pradėjo verslą su žmogumi, kurį pats vadina „senu armėnu“? R. Karbauskis vengia apie jį kalbėti, tačiau, mano duomenimis, tai buvęs komunistų partijos reikalų valdybos, kontroliavusios visą partijos turtą, vadovo pavaduotojas. Žmogus, kuris vėliau buvo išsiųstas į Vokietiją, į ten įsikūrusią Sovietų Sąjungos prekybos atstovybę. Ji, kaip ir visos kitos tokio pobūdžio institucijos, tuo metu buvo tiesiogiai kontroliuojamos KGB. Su juo, kaip jau minėjau, dvidešimtmetis R. Karbauskis pradėjo verslą.
Nusilpninti ir pavergti yra į kraują įaugęs Rusijos režimo tikslas teigia Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius
Kotrynos Tamkutės nuotr. – V. Putinas laikomas neatsiejama Rusijos dalimi ir visų su šia šalimi susijusių bėdų kaltininku. Tačiau atrodo, kad sistema gali veikti nepriklausomai nuo lyderio. Kaip ir kas ją palaiko? – Didžiulė klaida ir nesusipratimas manyti, kad Rusija yra V. Putinas, kad Rusijos režimas yra V. Putinas. Kažkodėl įsivaizduojame, kad 2000 m. į valdžią atėjęs dabartinis šalies prezidentas kartu atsivedė visus buvusius saugumiečius, ir taip neva susikūrė režimas.
Didžiulė klaida ir nesusipratimas manyti, kad Rusija yra V. Putinas, kad Rusijos režimas yra V. Putinas.
Garsi Rusijos mokslų akademijos mokslininkė, sociologė Olga Krištanovskaja, tyrinėjanti Rusiją nuo sovietinių laikų iki dabar, sako, kad paskutiniais Michailo Gorbačiovo valdymo metais, tai yra 1989–1990 m., kaip aš vadinu, „žmonių su antpečiais“ – saugumiečių, karininkų, milicininkų, įvairių kitų jėgos žinybų pareigūnų, – Rusijos aukščiausiojoje valdžioje buvo tik 3 proc. Žlugus Sovietų Sąjungai, pirmaisiais Boriso Jelcino valdymo metais, tai yra 1990–1992 m., jų skaičius išaugo iki 30 proc. 1998–1999 m., baigiantis B. Jelcino valdymui, „žmonių su antpečiais“ buvo jau beveik 50 proc. Dar svarbesnis ekonominis jų įsitvirtinimas, vykęs pagal minėtą schemą. Jai palaikyti buvo mesti visi pajėgumai. Galima matyti, kad ši sistema į valdžią grįžo per dešimtmetį, o V. Putinas yra viso to produktas. Jį atvedė į valdžią, ne jis atsivedė kitus. Svarbu ir tai, kad jis gali būti laikomas atsitiktiniu produktu. Juk buvo ir kitų kandidatų: Jevgenijus Primakovas, Sergejus Stepašinas. Bet esmė, kad visi jie – iš KGB. Ši sistema funkcionuoja kaip didžiulė mafijos sistema. Tai sakau ne dėl žodžio skambesio. Rusija iš tiesų yra mafijos valstybė, ir dėl to tyrinėtojai jau beveik nebesiginčija. Joje kriminalinės grupuotės suaugusios su valdžia ir niekuo nesiskiria. Tai pagrindžia Ispanijos prokuroro José Gonzálezo dešimtmečių tyrimas, kuriame kalbama apie Rusijos organizuoto nusikalstamumo grupuočių veiklą Ispanijoje. Iš įvairių dokumentų, pokalbių telefonu matyti, kad minėtų grupuočių atstovų Ispanijoje keliai veda tiesiai į Kremlių. Dabartiniams Rusijos valdžios pareigūnams net išduoti arešto orderiai. Tik bėda, kad Rusija į tai nekreipia jokio dėmesio. – Ar galima teigti, kad keičiasi režimo naudojamos priemonės įtakai didinti? – Dabartinis V. Putino režimas pasitelkia tą patį priemonių rinkinį, kurį sovietiniais metais sėkmingai naudojo KGB. Visos strategijos ir taktikos paimtos iš to paties seno KGB vadovėlio. Gali skirtis nebent įrankiai, pavyzdžiui, atsiradę socialiniai tinklai. Ironiška tai, kad daugelį visiems žinomų dalykų šiandien laikome naujove ar mūsų laikų fenomenu. Kad ir netikros naujienos (fake news). Jei panagrinėtume Sovietų Sąjungos istoriją, rastume ne vieną ir ne du jų naudojimo pavyzdžius. Paminėtina viena žinomiausių operacijų. Ilgą laiką visam pasauliui buvo skelbiama, kad AIDS sukūrė JAV centrinė žvalgybos valdyba (CŽV). Šiandien žinome, jog tai buvo KGB operacija – po pasaulį paskleisti didelę netikrą naujieną. Kitas pavyzdys – branduolinės žiemos teorija. Ji teigė, kad, jei Žemėje įvyktų branduolinis smūgis, temperatūra kristų tiek, kad įsivyrautų nuolatinė žiema, ir žmonėms išgyventi neliktų jokių galimybių. Ši teorija irgi sukurta KGB – pasaulyje vykstant branduolinėms varžyboms Rusija siekė formuoti nuomonę, palaikančią nusiginklavimo idėjas. Tam paskleista ir sėkmingai eskaluota neva mokslinė idėja, paskatinusi net mokslininkų diskusijas.
O jeigu frazę pakeistume ir, užuot siekę „bendradarbiauti su Rusija“, sakytume „bendradarbiauti su mafija“?
Dar viena teorija, kurios ištakos siekia vieno komunistuojančio Rytų Vokietijos dramaturgo pjesę, kad popiežius Pijus XII buvo nacių kolaborantas. Ja buvo patikėję daugybė žmonių visame pasaulyje. Tiesa ta, kad tokių netikrų naujienų buvo gausybė. Jos buvo ne tik skleidžiamos, bet ir kuriamos. – Į kokią Rusijos aktyviųjų priemonių kategoriją patenka rudenį Lietuvos pasienyje vykusios bendros Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad 2017“? – Šios karinės pratybos, kaip pamatėme, nekėlė jokios realios grėsmės Lietuvai. Tai akivaizdu, analizuojant dabartinį Rusijos režimą, nes jo dėmesys šiuo metu sutelktas į kitus pasaulio taškus, o mūsų regione ko nors imtis jai nenaudinga. Visgi daugiausia pastangų buvo dedama siekiant suformuoti nuomonę, kad Lietuvos valdžia skleidžia nepagrįstą baimę ir isteriją. Mano nuomone, priešingai – reaguota labai tinkamai ir pasinaudota situacija Lietuvos saugumui sustiprinti. Ir pats buvau įtrauktas į kuriamą naratyvą, kai buvo panaudota mano citata iš vieno pokalbio televizijoje. Tuo metu teigiau, kad nematau jokios realios grėsmės, ir bandžiau tai argumentuoti. Iš visos kalbos išsitraukę vieną sakinį, jie viską nupiešė taip, tarsi patvirtinau, jog grėsmės eskalacija yra naudinga prezidentės Dalios Grybauskaitės politiniams interesams. Esą ji sugrėsmina situaciją. – Kaip reikia arba galima kalbėtis su Rusija, atsižvelgiant į tai, kad ji – greičiau mafija nei valstybė ir nuolat kariauja? – Manau, kad mums mažiausiai reikėtų kalbėtis arba bendradarbiauti. Vis kartoju, kad laikas pradėti daiktus vadinti tikraisiais vardais. Ypač tada, kai sakome, jog bendradarbiauti mums naudinga dėl ekonominių interesų ir kt. O jeigu frazę pakeistume ir, užuot siekę „bendradarbiauti su Rusija“, sakytume „bendradarbiauti su mafija“? Neteigiu, kad turime nutraukti visus komunikacijos kanalus. Komunikuoti privaloma, jei norime išvengti krizių ar kitų nesusipratimų. Pasaulis yra toks, koks yra, ir mes jo nepakeisime. Bet nematau jokio tikslo ir pagrindo bendrauti arba bendradarbiauti – kardinaliai skiriasi interesai. O tikėti, kad galime kokiomis nors priemonėmis įtikinti mafijos režimą pakeisti elgesį, yra paprasčiausiai naivu. Manau, jog svarbiausia tiek mums Lietuvoje, tiek visai Vakarų civilizacijai yra bandyti nuo to gintis. Tai nebūtinai reiškia, kad turime apsitverti spygliuota tvora. Privalome turėti omenyje, kad šis teroristinis režimas su mumis kariauja, kad visa tai, ką jis daro, pradedant hibridiniu, informaciniu ar energetiniu karu, kleptokratinės įtakos mechanizmais, daro siekdamas pirmiausia nusilpninti, o galiausiai ir pavergti. M. Laurinavičius 1995–2013 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ užsienio naujienų redaktorius ir vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 2013–2015 m. Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vyresnysis analitikas. 2015–2016 m. Europos politikos centro Vašingtone analitikas. Nuo 2016 m. – Hadsono universiteto ekspertas. Nuo 2017 m. – Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
2018 01 16 11:06
Spausdinti