Meniu
Prenumerata

penktadienis, balandžio 19 d.


Kodėl skursta politikų iškalba?
Simas Čelutka

Politinėje retorikoje beveik išnyko įsimintinos frazės, o efektyviausiai šiuolaikinių medijų galimybes išnaudoja tokie žmonės kaip Donaldas Trumpas. Apie politinės retorikos kaitą, Vakaruose augantį populizmą, politinę lyderystę ir iššūkius liberaliajai demokratijai IQ apžvalgininkui Simui Čelutkai pasakojo Baltųjų rūmų rašytojų grupės vykdomasis direktorius Clarkas S. Judge’as. 

– Dirbote JAV prezidento Ronaldo Reagano ir viceprezidento George’o H. W. Busho kalbų rašytojų komandose. Kaip įvertintumėte per šį laikotarpį įvykusius pokyčius politinių kalbų rašymo ir sakymo srityje? Gal galite palyginti, tarkime, R. Reagano ir dabartinio JAV prezidento Baracko Obamos kalbėjimo stilistiką?

– Viena ryškiausių tendencijų, kuri prasidėjo mums vos palikus Baltuosius rūmus, susijusi su įsimintinų frazių ir apskritai stiprių pasakymų stoka viešosiose kalbose. „Blogio imperija“, „tūkstantis šviesos žybsnių“, „mielesnė, švelnesnė tauta“ – tai tik keli iš R. Reagano ir G. H. W. Busho įsimintiniausių posakių. Billas Clintonas paliko turbūt dvi frazes ir viena jų buvo melaginga apie lytinius santykius (ar jų tariamą nebuvimą) su Baltųjų rūmų praktikante Monica Lewinsky. George’as W. Bushas jaunesnysis į istoriją įrašė vieną ar du pasakymus, ne daugiau, o Barackas Obama apskritai nepaliko (ir turbūt nepaliks) nė vieno. Dabartinio prezidento retorika yra veikiau skambi nei protinga – tai kyla iš jo nuovokos ir vizijos stokos.

Įsimintinos frazės, mano supratimu, pradėjo nykti šaliai pereinant nuo tradicinės televizijos prie kabelinės ir interneto. Per šį laikotarpį dramatiškai išaugo auditorija, besiklausanti ištisų kalbų, o ne vien citatų vakaro žiniose. Šis pokytis smarkiai sumažino būtinybę kalbų rašytojams kurti įsimintinas frazes, kurios atkreiptų išrankių redaktorių ir žurnalistų dėmesį.

– Kokia Respublikonų partijos kandidato į prezidentus D. Trumpo politinė retorika?

– Šis rinkimų ciklas atskleidžia, kaip meistriškai vienas kandidatų išnaudoja šiuolaikines medijas. D. Trumpas puikiai jaučia žiniasklaidos bei socialinių tinklų poreikius ir tuo manipuliuoja, todėl beveik be konkurencijos dominuoja televizijoje, internete ir radijuje. Per šiuos kanalus jis prasiskverbia iki tradicinės žiniasklaidos, ir ši tiesiog nebegali nekreipti į jį dėmesio. Vienas esminių principų, kuriais vadovaujasi D. Trumpas, – visais įmanomais būdais ir visose politinėse kontroversijose tapti centrine visų aptarinėjama figūra, nors, žvelgiant iš tradicinio požiūrio taško, tose istorijose jis ir nesublizga pačiomis gražiausiomis spalvomis.

Taigi, net jei D. Trumpas ištaria ką nors, kas nepriimtina žiniasklaidos lyderiams, šie vis vien daugiausia kalba apie jo sukeltus skandalus ir taip į antrą planą neišvengiamai nustumia kitus kandidatus bei politinės avanscenos dalyvius. Svarbu ir tai, jog D. Trumpas kreipiasi į rinkėjus apeliuojančia, paprastesne ir tiesmukesne kalba nei, tarkime, Demokratų partijos kandidatė į prezidentus Hillary Clinton ar bet kuris kitas jau iš kovos pasitraukęs Respublikonų partijos kandidatas. Jei D. Trumpas užsitraukia politinės klasės ir dalies rinkėjų rūstybę užimdamas aštresnę poziciją, šiais visuotinio nusivylimo valdžios ir politikų neefektyvumu laikais jo pagrindine politine yda laikoma tai, kad jis esą nuomonę reiškė pernelyg tiesmukai ir šiurkščiai. Kitaip tariant, vertinant pagal šiuolaikinės medijų aplinkos standartus, D. Trumpo kalbos yra hipnotizuojančiai paveikios ir įsimenamos.

– Nemažai žmonių ciniškai vertina retorikos svarbą politikoje. Jų įsitikinimu, politinės kalbos tėra tušti žodžiai, o visi sprendimai priimami už uždarų durų. Kaip atsakytumėte tokiems cinikams?

– Rašiau kalbas R. Reaganui, kai šis buvo JAV prezidentas. Baltuosiuose rūmuose R. Reaganas buvo sukūręs visaapimantį konsultacijų ir patikrų procesą, kurio tikslas – užtikrinti, kad jo užimama pozicija sklandžiai virstų jo administracijos politika. Aiškūs principai, rūpestingai užtikrinama administracijos nuostatų ir deklaruojamų principų atitiktis atliko reikšmingą funkciją – stiprino konstruktyvų Baltųjų rūmų vaidmenį visose užkulisinėse diskusijose. Toks aiškumas leido sklandžiai priimti sprendimus administracijoje, ne tik prezidento kabinete ir keliuose kituose Vakarų flygelio kabinetuose, bet apskritai visuose departamentuose ir skyriuose. Tai stiprino valstybės pareigūnų pasitikėjimą visose srityse, kur tik šie būdavo įpareigojami reaguoti ir veikti.

– Radikalūs autoritariniai judėjimai populiarėja visame pasaulyje, taip pat JAV, kur minėtasis D. Trumpas jau šiemet gali būti išrinktas galingiausios valstybės prezidentu. Kur slypi populistų sėkmė ir kodėl jiems vis dažniau pralaimi nuosaikūs centristiniai politikai?

– JAV populizmo nederėtų painioti su europietiškąja populizmo versija, kurios istorija siaubinga. Tiek praeityje, tiek šiandien JAV populizmas žymi augantį nepasitenkinimą šalies ekonomine padėtimi ir struktūra. Tarkime, nuo 1870 iki 1930 m. dirbančių žmonių žemdirbystės sektoriuje sumažėjo nuo 53 proc. iki 21 proc. Šio proceso priežastys buvo technologijų pažanga ir pasaulinė konkurencija. Imigracijos klausimas taip pat keltas.

Dabar nepalyginamai didesnį derlių gauna kur kas mažesnė darbo rinkos dalis – šiandien ūkininkai tesudaro mažiau nei 2 proc. visos darbo jėgos, o žemdirbystės produktų dar niekada nėra buvę taip gausu. Populizmas gimė kaip reakcija į minėtus pokyčius. Ryškiausias tų laikų populistas buvo Williamas Jenningsas Bryanas, dusyk nominuotas kandidatu į prezidentus ir galiausiai tarnavęs kaip valstybės sekretorius Woodrow Wilsono administracijoje.

Šis tas panašaus dabar vyksta gamybos sektoriuje. 1977 m. jame buvo apie 22 proc. ne žemės ūkyje dirbančios darbo jėgos. 2012 m. šis skaičius nukrito iki 9 proc. Kaip ir anuomet, šiandien priežastys yra technologijų pažanga ir pasaulinė konkurencija, imigracija dar stipriau akcentuojama. Kaip ir tada, dabar gamybos produkcija auga, įdarbinimo apimtis traukiasi. Populistai, kaip W. J. Bryanas anuomet, vėl tampa svarbiomis nacionalinėmis figūromis.

Galbūt jums pasirodys keista, tačiau JAV kontekste D. Trumpo ir socialistinių pažiūrų H. Clinton oponento Bernie Sanderso fenomenus vertinu pozityviai. Politinė sistema atsivėrė tiems elektorato segmentams, kurie iki šiol nebuvo adekvačiai išgirsti, ir tai sveikintina. Viliuosi, kad konstitucinė stabdžių ir atsvarų sistema, skirtingoms pozicijoms pakantus federalizmas ir nevaržomas viešasis diskursas užtikrins respublikos gyvybingumą ir tęstinumą.

O dėl nuosaikiųjų politikų retorikos, dar pažiūrėsime, kas įvyks rinkimų dieną. Tačiau viena pagrindinių problemų, su kuria susiduria iš esmės visi nuosaikieji politikai, yra negebėjimas emociškai susitapatinti su daugelio rinkėjų jaučiamu nusivylimu valstybės ūkio, nacionalinio saugumo ir konstitucinės sistemos padėtimi. Svarbiausia yra atsižvelgti į faktus „ant žemės“. Juos galima pateikti skirtingais kalbėjimo stiliais – užtenka pažvelgti, kaip nevienodai scenoje elgiasi D. Trumpas ir B. Sandersas. Nedovanotina klaida – apskritai ignoruoti faktus.

– Kodėl centristinė retorika, kurią šiemet gėdingiausiai įkūnijo buvusio D. Trumpo oponento, Respublikonų partijos vadovų numylėtinio Marco Rubio robotiškas išmoktų frazių kartojimas, yra tokia silpna ir neįkvepianti?

– Nebūtų sąžininga M. Rubio kalbėjimo stilių vadinti robotišku. Nors po vienų debatų jam prilipdyta tokia etiketė (jis pats, žinoma, prie to irgi prisidėjo), kalbėdamas tomis temomis, kurioms jis nebuvo ruošiamas iš anksto, politikas atsakinėja ne ką mažiau sklandžiai ir spontaniškai. Jis mąsto greitai, jo žinių bagažas didžiulis, jis kalba žaibišku, ugningu stiliumi, kuris gerai pažįstamas kai kuriose ispanakalbėse JAV dalyse, tačiau tai didžiajai daliai šalies rinkėjų svetimas politikas. Deja, daugeliui jų toks stilius, pretenduojantis atrodyti pernelyg nuzulintas ir išmintingas, skamba dirbtinai. M. Rubio negebėjo perprasti šios subtilybės ir prisitaikyti prie nacionalinio elektorato lūkesčių.

– Ar su kitais Respublikonų partijos rėmėjais ilgitės R. Reagano laikų ir kodėl? XXI a. stokojame tokių lyderių, kokius regėjome XX a., – užtenka prisiminti Winstoną Churchillį, Margaret Thatcher, tą patį R. Reaganą. Ypač akivaizdus solidžių ir įkvepiančių lyderių trūkumas ES politinėje avanscenoje. Kas pasikeitė?

– Išmintinga atsižvelgti į praeities pamokas ir pavyzdžius, tačiau kvaila nugrimzti į praeities ilgesį. Jūsų išvardytų Vakarų pasaulio lyderių pasiekimai žymėjo 60–70 metų minties, darbo ir kovų kulminaciją. Tiesą sakant, tai buvo dviejų šimtmečių liberaliosios minties viršūnė. Meistriška jų iškalba buvo šio ilgo ir kantraus proceso kulminacija, išsiveržusi tą akimirką, kai viskas galėjo pasisukti ir, nemaža dalimi dėl jų žodžių pakrypo, lemtinga istorine linkme. Gyvename epochoje, kuri vis dar bando suformuluoti savo didžiuosius klausimus. Tačiau ir tinkamas momentas dar neišaušo.

Kodėl Vakarų liberalioji demokratija nepajėgi susidoroti su šiuolaikiniais iššūkiais ir priešais? Jei, kaip sakote, dar neišaušo tinkama akimirka autentiškai vizijai ir strategijai suformuluoti, ko reikia, kad tai įvyktų?

– Nesutinku, kad Vakarų liberalioji demokratija esą nepajėgi apsiginti. Europa ir JAV išgyvena politinės turbulencijos etapą: D. Trumpo ir B. Sanderso fenomenai JAV, „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje, radikalių partijų populiarėjimas žemyninėje Europoje ir t. t. Visą šią politinę suirutę vertinu kaip sudėtinę dalį liberalaus demokratinio (tiksliau – respublikoniško) atsako į ekonominę, demografinę ir kultūrinę suirutę. Vizija ir supratimas neatsiranda vien užsinorėjus. Sąmyšis yra paieškų dalis.

– Kaip parodė „Brexit“ ir D. Trumpo iškilimas, nemažai Vakarų valstybių piliečių linkę ignoruoti arba atvirai atmesti faktinę informaciją. Kodėl faktai taip nuvertinami šiandienos politiniame gyvenime?

– Vėl nesutinku su jūsų prielaida. „Brexit“ triumfas neįrodo, kad rinkėjai atmetė faktinę informaciją. Atvirkščiai, esu įsitikinęs, kad daugelis mūsų, kurie rašo apie politiką arba dirba joje, vis dar nepajėgia suvokti ar įvertinti tų faktų, kurie rūpėjo už „Brexit“ balsavusiems rinkėjams. Prieš porą mėnesių, po referendumo praėjus maždaug savaitei, skaičiau pranešimą konferencijoje Europos politikams ir valdininkams.

Pats kalbėjau pusantros valandos, o likusias konferencijos dienas įdėmiai klausiausi kitų dalyvių. Ne sykį išgirdau niurnant, esą britų ūkininkai netrukus pasigailės balsavę už išstojimą iš ES, nes praras lig šiol jiems taikytas subsidijas. Toks atsainus požiūris pritrenkė kaip variacija JAV dažnai linksniuojamo argumento apie neinformuotą rinkėją. Šis argumentas grindžiamas prielaida, esą kai kurie rinkėjai pernelyg kvaili dalyvauti demokratiniame sprendimų priėmimo procese, nors konstitucija leidžia jiems tai daryti ir jie tuo pasinaudoja.

Pasigedau bent menkiausio patvirtinimo, kad šie itin gerai informuoti ekspertai būtų nors sekundę apsvarstę tikimybę, jog neva neinformuoti už išėjimą iš ES balsavę britų ūkininkai kuo puikiausiai suvokė, kaip išstojimas atsilieps jų kišenėms. Niekas nekėlė klausimo, kokia narystės ES žala šiems rinkėjams taip smarkiai nusvėrė labai apčiuopiamus ir akivaizdžius narystės Bendrijoje pranašumus. Tik įsisąmoninę šiuos faktus, kurie svarbūs euroskeptiškiems britų ūkininkams, pradėsime suprasti „Brexit“ fenomeną.

– Kaip vertinate Rusijos vykdomą hibridinį karą, nukreiptą prieš Vakarus, ypač propagandos mastą ir informacinio karo taktikas? Ar dabartinė informacinė agresija yra rafinuotesnė už sovietų propagandos mašiną? Kaip Lietuvos politikams ir žiniasklaidos priemonėms efektyviau kovoti su Kremliaus agresija?

– Mano manymu, dabartiniai rusų metodai, ypač informacinių atakų, yra kur kas rafinuotesni ir agresyvesni nei sovietų naudoti per Šaltąjį karą. Dauguma europiečių, ypač žemyno rytuose, šių naujų metodų rafinuotumą jau perprato ir apie tai garsiai kalba. Deja, JAV tai kol kas suprato nedaugelis, nors po to, kai Juliano Assange’o vadovaujama „WikiLeaks“ liepos pabaigoje, prieš pat Demokratų partijos suvažiavimą, paviešino partijos Nacionalinio komiteto narių elektroninius laiškus, padėtis gali pasikeisti. Rusijos kibernetinėms atakoms agresyvėjant, vis daugiau amerikiečių pradeda suprasti jų mastą ir žalą.

Atsakymų į tokius klausimus, kaip su Rusijos agresija turėtų dorotis Lietuva, paieška yra mano veiklos šerdis. Dažnai pirmiausia išklausau klientų – man atrodo, kad dabar turėčiau paimti interviu iš jūsų. Galime tai padaryti rugsėjo pabaigoje, kai atvyksiu skaityti pranešimo į Palangoje vyksiančią konferenciją „Lūžio taškas“.

-----

C. S. Judge’as

Baigė Harvardo verslo mokyklą.

Rašė kalbas JAV prezidentui R. Reaganui.

Dirbo specialiuoju asistentu viceprezidento G. H. W. Busho komandoje.

Padėjo parengti 1988 m. Baltųjų rūmų prezidento rinkimų strategiją.

1988 m. Maskvos viršūnių susitikimo kalbos rašytojų komandos narys.

Baltųjų rūmų rašytojų grupės įkūrėjas ir vykdomasis direktorius.

Politiniams klientams parašė daug kalbų, ypač prezidento rinkimų kampanijoms.

Rašo apžvalgas į „The Wall Street Journal“, „Financial Times“ ir „The New York Times“.

2016 10 01 23:21
Spausdinti