Meniu
Prenumerata

trečiadienis, gruodžio 8 d.


Kas yra „vilko kariai“ ir kodėl jie yra pasiruošę kibti į gerklę Lietuvai?
Evaldas Labanauskas
Filmo "Vilkas karys" reklama.

Lietuvos užsienio politikos formuotojai teigia nesuprantantys, kodėl Kinija taip jautriai ir aršiai reagavo į Taivano atstovybės atidarymo planus. Konstantinas Andrijauskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto (TSPMI) Azijos studijų ir tarptautinės politikos docentas, ne tik paaiškina, bet bando prognozuoti tolesnius įvykius.

– Gal pradėkime nuo sąvokų: kas yra ta Kinijos „vilko kario“ diplomatija?

– Ši sąvoka susijusi su serija kinų filmų – keliais labai populiariais filmais, kuriuose amerikiečių karinių trilerių pavyzdžiu rodoma, kaip kinai gelbsti pasaulį Afrikoje. Reikia atkreipti dėmesį, kad tai labai toli nuo savo šalies, bet siunčiama žinia, kad kinai jau drąsiau reiškiasi tarptautinėje arenoje, kad pasaulio saugumas, gerovė tiesiogiai priklauso nuo jų veiksmų. Ši filmų serija buvo labai populiari Kinijoje ir tarp kinų diasporos atstovų už šalies ribų.

Kartu tarptautiniame diskurse ši sąvoka simbolizuoja ir signalizuoja pakitusią Kinijos diplomatų laikyseną, didesnį norą ginti tikrus ar tariamus šalies interesus. Tai atitinka dabartinio kompartijos generalinio sekretoriaus Xi Jinpingo kvietimą tai daryti.

Pastaraisiais dešimtmečiais kinų diplomatai buvo laikomi profesionalais, išmanančiais taisykles, kaip žaisti tarptautinėje arenoje ar atskirose šalyse. Dabar diplomatai, kurie labiau reiškiasi, propaguoja kategoriškesnę Kinijos laikyseną – linkę daugiau viešai kalbėti, kritikuoti ar net įžeidinėti, padaro sėkmingesnę karjerą Kinijos užsienio reikalų ministerijos struktūrose nei kolegos, kurie išlieka ramūs.

Akivaizdu, kad ši taktika yra sankcionuota Pekino aukščiausių sprendimo priėmėjų ir su „vilko karių“ diplomatija susiduriame didelėje dalyje pasaulio.

Alfa.lt
Konstantinas Andrijauskas.

– Tikriausiai ryškiausias pavyzdys, apie kurį minite ir savo tyrime „Drakonas ir vytis: augantis Kinijos vaidmuo Lietuvoje“, tai 2019 m. rugpjūčio įvykiai Vilniuje, kai Kinijos ambasada surengė antiprotestą prieš Honkongo protestų palaikymo mitingą, o tai, kas dabar vyksta tarp Lietuvos ir Kinijos, irgi galima vadinti „vilko karių“ diplomatijos išraiška?

– Tam tikra prasme taip, bet, kad pamatytume tikrąją „vilko karių“ diplomatiją, reikia, kad būtų diplomatija. „Vilko karių“ diplomatija – tai sąvoka, kuri naudojama apibūdinti Kinijos diplomatinių pasiuntinybių užsienio šalyse, tarptautinėse organizacijose vadovų elgesį.

Lietuvoje mes dabar neturime Kinijos ambasadoriaus Zhifei Sheno – jis atšauktas į Pekiną. Kita vertus, „vilko karių“ diplomatijos tendencija yra ta, kad Kinijos diplomatai pradėjo aktyviai reikštis ir socialinėse medijose, kurios pačioje Kinijoje yra uždraustos. Tarkime, Kinijos ambasadorius Lietuvoje turi „Twitter“ paskyrą, kur kartais numeta „vilko karių“ tipo žinutę. Kitaip tariant, nors fiziškai mes pono Sheno neturime, jo diplomatija kaip ir vykdoma.

– Kita sąvoka „vertybinė“ diplomatija, kuria teigia besivadovaujanti Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Tačiau tokios užsienio politikos kritikai teigia, kad tai ne vertybinė diplomatija, o raudonųjų linijų peržengimas su Taivano atstovybės atidarymu. Kokia jūsų nuomonė apie „vertybinę“ diplomatiją?

– Viena vertus, mums kalbėti apie tokius dalykus tikriausiai yra priimtiniau, t. y. įgarsinti, ką kitos valstybės galvoja. Būtent dabar vyrauja naratyvas apie ekonominius dalykus, apie santykių peržiūrą su tomis valstybėmis, kurios nepasižymi demokratiniu valdymu ir tuo labiau demokratijos kokybe. Daugybė valstybių mato tą problemą, bet jos nelinkusios keisti požiūrio, nes yra veikiamos mažiau tų krizių arba kaip tik labiau suinteresuotos status quo palaikymu dėl savo gilesnio, pirmiausia ekonominio, santykio.

Taigi iš jų perspektyvos žiūrint: tai, ką daro Lietuva, netgi pavojinga jų interesams, iš kitos pusės, nemaža dalis, mano pastebėjimu, galvoja, kad gerai, jog Lietuva įgarsina, ką daugelis galvoja.

Labai svarbu suprasti tokį dalyką, kurį mūsų diplomatai ar politikai mažai akcentuoja: skepsis dėl Lietuvos užsienio politikos ar vadinamosios „vertybinės“ užsienio politikos yra susijęs su idėja, kad viskas gali sugrįžti į iki tol buvusį status quo – maždaug iki 2019–2020 m. Ir kalbama ne vien apie Lietuvos ir Kinijos santykius, o bendrai apie politinę transformaciją, įvykusią per koronaviruso pandemiją, po rinkimų JAV bei ilgokai stokojant lyderystės Vakarų pasaulyje.

Tačiau aš sakyčiau, kad prie status quo mes jau nesugrįšime ir nereikia puoselėti šių iliuzijų. Jeigu mūsų užsienio politikos formuotojai tai daro vadovaudamiesi būtent šia idėja, tai sakyčiau, kad viskas yra gan pamatuota ir racionalu.

Kita vertus, trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu tai, ką daro Lietuva, galbūt iš Briuselio atrodo keistokai, švelniai pasakius. Bet mūsų sąjungininkus reiktų pažadinti iš to letargo miego ir paaiškinti, kad Lietuva imasi tokių veiksmų, nes atsidūrė tinkamoje padėtyje – jai tai kainuos daug mažesnius kaštus, nei turėtų kitos valstybės. Taip pat yra kitų aspektų, kurie susiję su personalijomis, Lietuvos istorija.

– Sugrįžimas prie status quo neįmanomas dėl radikalių JAV užsienio politikos pasikeitimų, prioritetų permetimo nuo Europos į Aziją?

– Ne tik. Dabar dažnai piešiama, kad Lietuva atsiriboja nuo Kinijos. Ne, Kinija atsiriboja nuo likusio pasaulio, kaip dabartinė „nulinė COVID politika“, kai potencialiai atvykstantiems nepripažįstama nei vakcinacija, nei persirgimas. Bet tai tik antrinis dalykas.

Svarbiausia, Kinija labai nuosekliai atsiriboja nuo viso pasaulio ekonomiškai. Didelė Vakarų pasaulio problema, kad dalis jau spėjo „įmerkti“ ten pinigus, perkelti pramoninę gamybą, technologijas. Todėl galime atsidurti tokioje situacijoje, kai Kinija pasakys jiems, kad galite išeiti, bet viskas lieka mums. Atrodo, kad Pekinas nedviprasmiškai jau tai sako.

Todėl pozicijos Kinijos atžvilgiu pokytis yra daug platesnis. ES struktūros ir valstybės narės, tarp jų, tarkime, Vokietija, tai daro gerokai subtiliau. Vizija panaši į Lietuvos, bet pramonė ir verslas skatina švelninti laikyseną, retoriką. Tačiau tai nereiškia, kad Vakarų Europa nebijo.

Taigi noriu tik akcentuoti, kad Lietuva nėra tokia jau diktuojanti madas Kinijos atžvilgiu. Žinoma, tam tikri veiksmai, tokie kaip su Taivanu, atrodo, išeinantys iš bendrojo konteksto.

Aišku, tas žodis „Taivano“, o ne „Taipėjaus“ yra labai svarbus. Galbūt, mūsų diplomatų ar sprendimų priėmėjų nuomone, tai nėra toks reikšmingas dalykas, bet reikia atsižvelgti į tai, ką galvoja Kinija.

– Vis dėlto ar Lietuva peržengė raudonas ribas?

– Kinijai – tai, be jokios abejonės, raudonos linijos peržengimas ir jokių kalbų neturėtų dėl to būti. Europos žemyne paskutinė Taipėjaus atstovybė buvo atidaryta prieš 18 metų ir kinai įtikėjo, kad daugiau to nebus.

Aišku, tas žodis „Taivano“, o ne „Taipėjaus“ yra labai svarbus. Galbūt, mūsų diplomatų ar sprendimų priėmėjų nuomone, tai nėra toks reikšmingas dalykas, bet reikia atsižvelgti į tai, ką galvoja Kinija. O Pekino požiūriu tai yra rimtas status quo pokytis.

– Tai yra ES, kaip ir didelė dalis Vakarų Europos šalių, bando atitolti nuo Kinijos, bet ne taip rėksmingai, ne taip provokuojančiai kaip Lietuva?

– Taip, bet reikia pridurti: viskas priklauso nuo konkretaus sektoriaus. ES linkusi plėtoti labai gilius ryšius tam tikruose ekonomikos sektoriuose, bet egzistuoja baimės dėl kitų sektorių, kur ES pretenduoja į lyderystę, pvz., aukštosiose ir naujos kartos technologijose. Tai puikiai įrodo ES sukurtas investicijų peržiūros mechanizmas, kuris, žinoma, savo gyliu ir mastu neprilygsta daugelio valstybių narių, ypač Lietuvos, turimam. Bet vieša paslaptis yra tai, kad šis mechanizmas yra prastumtas Vokietijos.

Taigi, viena vertus, Vokietija yra santykių su Kinija lokomotyvas ES, bet kartu ji labai prisibijo, kad kinai pamažu pradeda kvestionuoti ir jos lyderystę technologijų srityje. Vokietija nėra suinteresuota savo lyginamųjų pranašumų nykimu, ypač Kinijos atžvilgiu, bet kartu egzistuoja noras išsaugoti Kinijos rinką. Balansavimas tarp šių dviejų imperatyvų yra labai sudėtingas.

Šiame kontekste Lietuvai lengviau elgtis. Nepaisant Lietuvos verslo, kuris jau sukūrė tam tikrus santykius su Kinija, nuogąstavimų bei priminimų, kaip jis buvo ragintas eiti į Kiniją, reikia suprasti, kad keičiasi pati Kinija, ir Lietuva reaguoja į tai. Šie procesai prasidėjo dar prieš dabartinę Vyriausybę. Nors ši Vyriausybė, atrodytų, nori suteikti šiam procesui suasmenintą šydą.

Vertinant strategiškai, tai tėra reakcija į tai, ką Kinija dabar daro ne tik politiškai, vertybių požiūriu, bet ir ekonomiškai. Paskutinis aspektas – ekonomika – mūsų partneriams Vakaruose, ypač vadinamiesiems pragmatikams, yra svarbiausias.

Švedija, kuri turėjo labai senus ir praktiškus santykius su Kinija, yra puikus precedentas. Viena vertus, žiūrima į mus, kita vertus, ir į Švediją, nes būtent tai yra puikus pavyzdys, kaip ekonominių ryšių intensyvumas gali privesti prie to, kad per „vilko karių“ diplomatiją šalies „partnerės“ užsienio politika tampa panaši į diktatą ir atvirą šantažą.

– Bet jūs nesate didelis palaikytojas Lietuvos „vertybinės užsienio diplomatijos“ karo su Kinija būtent šiuo metu, kai jau vyksta diplomatinė kova keliais kitais frontais? Vienoje tinklalaidėje sakėte, kad mūsų šaliai gali būtų sunku aprėpti tiek „pyrago gabalų“.

– Ne visai. Sutinku, kad trimis frontais kovoti tokiai valstybei kaip Lietuva nepaprastai sudėtinga. Ypač dėl to, kad minimos trys valstybės yra didesnės, o dvi yra didžiosios galios, kurių viena – gimstanti supervalstybė.

Kita vertus, ne mes tokį santykį sukūrėme. Žinoma, galbūt galėjome vietomis nutylėti, kažką „praryti“. Bet mūsų santykių su Kinija blogėjimo tendencija yra ikipandeminė, iki Baltarusijos rinkimų. Nuo 2019 m. vyksta šis procesas ir jis tik sudėtingėja.

Svarbu detalės – minėtas Taipėjaus-Taivano atstovybės pavadinimas. Aš asmeniškai sprendimų priėmėjų vietoje taip nedaryčiau. Bet vėlgi norisi tikėti, kad mūsų diplomatai kalbasi tiek su Taivanu, tiek su sąjungininkais, ypač kitoje Atlanto pusėje. Taigi aš neturiu visos informacijos, kad būčiau kategoriškas šiuo klausimu.

Alfa.lt
Kinijos ambasados antiprotestas Katedros aikštėje.

– Iki šiol kalbėjome apie ilgalaikes santykių su Kinija nebuvimo perspektyvas, o kokios gali būti prognozuojamos trumpalaikės ar vidutinės pasekmės Lietuvai dėl to? Kokių priemonių Pekinas gali imtis prieš Lietuvą?

– Didžiausią spaudimą Kinija gali daryti ekonominėmis priemonėmis. Dažnai mėgstama operuoti prekybiniais skaičiais ir kokie tie ryšiai nėra dideli – egzistuoja prekybos disbalansas mūsų nenaudai. Tai svarbu, bet reikia žvelgti plačiau: pvz., Honkongo jurisdikcija jau po Pekino padu, todėl ir bendradarbiavimo su juo skaičius reikia įskaičiuoti į blogiausio scenarijaus planą, galima paminėti kinų potencialų spaudimą tiekimo grandinėms.

Tačiau drįsčiau abejoti, kad Kinija galėtų neigiamai veikti mūsų pačių investicinę aplinką. Galvoju, kad atvirkščiai, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu gali įvykti priešingai, nes pačios Kinijos investicinė aplinka labai pablogėjusi. Kinijos vyriausybės atakos prieš privatų sektorių, aukštųjų ir skaitmeninių technologijų verslus – precedento neturintis įvykis.

Todėl nemanau, kad ilguoju laikotarpiu Lietuvai tai gali atnešti ekonominę žalą būtent investiciniu požiūriu.

Trintis tarp JAV ir Kinijos vyksta bei abi pusės atrodo suinteresuotos, kad globalizacija dviejų blokų pavidalu taptų realybe. Todėl reikia būti toje sienos pusėje, kuri mums tinka. Kuo anksčiau tai suprasime, tuo geriau. Suprantu, kad ES tai didelis klausimas.

– ES kalba apie „trečiąjį kelią“…

– Taip, tas ES „trečiasis kelias“ yra labai įdomus, ypač per vadinamąjį Briuselio efektą, t. y. reguliacinius mechanizmus ir pan. Bet dabartinės technologijų globalizacijos kontekste gali būti sudėtinga ir tą Briuselio efektą išnaudoti. Europa gali būti įtakingesnė, kai kažkas kuriama, bet ne kai vyksta sistemos griovimas.

2021 11 03 11:04
Spausdinti