Meniu
Prenumerata

trečiadienis, liepos 8 d.
Ką reiškia rokiruotės Rusijos valdžios olimpe?
Simas Čelutka

Svarbios rokiruotės Rusijos saugumo tarnybose ir įtakinguose politiniuose postuose siunčia signalą, kad prezidentas Vladimiras Putinas stiprina savo valdžią.

V. Putino valdymas pasižymi laviravimu tarp skirtingų klanų ir galios pusiausvyros išlaikymu. Pajutęs, kad kuris nors klanas įgijo per daug įtakos, prezidentas svarstyklių lėkšteles išlygina sustiprindamas konkuruojantį klaną. Tai liečia ne tik spaudoje dažniausiai linksniuojamus vadinamųjų liberalų ir nacionalistų militaristų klanus, bet ir kur kas smulkesnes, atskirose institucijose besipjaunančias grupes. Ką reiškia pokyčiai Rusijos valdžioje ir specialiosiose tarnybose?

Paskelbta, kad bus formuojama Nacionalinė gvardija – pajėgos, kurias sudarys daugiau nei 200 tūkst. karių, iš kurių didžioji dalis iki šiol priklausė Vidaus reikalų ministerijai, tad ji labiausiai nukraujuos dėl šios reformos. Naujojo darinio tikslas yra užtikrinti tvarką ir stabilumą šalyje, numalšinti gatvės protestus ir t. t. Atrodo, jog V. Putinas nori užkirsti kelią galimiems ateities protestams, kad juos greitai ir efektyviai numalšintų tiesiogiai prezidentui pavaldi institucija.

Kaip kompensacija prie Vidaus reikalų ministerijos prijungiamos federalinės Migracijos ir Narkotikų kontrolės tarnybos, tačiau, pasak Tarptautinio taikos tyrimų instituto (Norvegija) vyresniojo analitiko Pavelo Bajevo, toks sprendimas ministerijai veikiau bus našta nei prizas, nes minėtos tarnybos yra nuskurdusios ir neefektyvios.

Vienas šio manevro padarinių – sumažėsianti silovikų (specialiųjų tarnybų pareigūnų) klano senbuvio Viktoro Ivanovo, ligi šiol ėjusio Narkotikų kontrolės tarnybos vadovo pareigas, įtaka. Pasipriešinta sprendimui jį paskirti vidaus reikalų viceministru. Nacionalinės gvardijos vadovu ir Rusijos saugumo tarybos nariu tapo Viktoras Zolotovas – ilgametis V. Putino draugas ir prezidento apsaugos vadovas. Kremliaus koridoriuose jis žinomas dėl absoliutaus lojalumo šalies vadovui: jų draugystė siekia 1990-uosius, kai V. Putinas dirbo Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčako administracijoje. Jau tada V. Zolotovas buvo jo asmens sargybinis ir patikėtinis, kartu užsiėmė dziudo ir boksu.

Valdančiosios klasės veiksmų logika yra tokia pat mįslinga kaip ir SSRS laikais, tačiau atrodo, kad V. Putinas dabar siekia apsisupti pavaldiniais, kurie aklai vykdytų jo valią.

Nacionalinės gvardijos sukūrimas vertinamas kaip iššūkis gynybos ministrui Sergejui Šoigu ir Federalinei saugumo tarnybai (FSB). S. Šoigu yra lojalus prezidentui, tačiau jis taip pat labai populiarus visuomenėje (antras po V. Putino), turi daug ištikimų sekėjų ne tik Gynybos, bet ir Nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Nacionalinė gvardija turėtų atsverti pamažu augančią S. Šoigu galią. Šios institucijos iškilimas neišvengiamai mažina ir svarbiausios saugumo tarnybos FSB, KGB įpėdinės, įtaką. Siekdamas apmalšinti FSB nepasitenkinimą, V. Putinas nusprendė jai įteikti ypatingą dovaną. Kaip atskleista prieš rugsėjį vykusius Dūmos rinkimus pasirodžiusiame „Komersant“ numeryje, prie FSB bus prijungta Užsienio žvalgybos tarnyba (SVR) ir taip atkurta milžiniška Valstybės saugumo ministerija – tai, kas sovietmečiu buvo KGB.

Naujoji institucija turėtų būti tokia pat galinga kaip ir SSRS laikais – joje dirbs apie 250 tūkst. žmonių. Šis žingsnis reiškia, kad užbaigiama Boriso Jelcino laikais prasidėjusi tendencija saugumo pajėgas skaidyti į smulkesnius vienetus. Naujoji saugumo milžinė taip pat bus tiesiogiai pavaldi šalies vadovui.

Pokyčių būta ir postų dalybose. Svarbiausias įvykis – prezidento administracijos vadovo, vienos ryškiausių V. Putino aplinkos asmenybių Sergejaus Ivanovo at(si)statydinimas. Jis paskirtas specialiuoju prezidento atstovu aplinkosaugos, ekologijos ir transporto klausimams, kurie jam nuoširdžiai rūpi. Vietoj S. Ivanovo administracijai vadovaus jaunas (43 metų), tylus, iki tol mažai kam žinomas Antonas Vaino.

Kiek anksčiau iš vienos pelningiausių valstybės įmonių „Rusijos geležinkeliai“ vadovo pareigų atleistas artimiausiai V. Putino aplinkai priskiriamas Vladimiras Jakuninas, kuris šiuo metu vadovauja tarptautiniam forumui „Civilizacijų dialogas“. Tulos ir Kaliningrado regionų gubernatoriais tapo V. Putino asmens sargybiniai Aleksejus Diuminas ir Jevgenijus Ziničevas.

Pokyčių reikšmė

Pasak Hadsono instituto (JAV) analitiko Mariaus Laurinavičiaus, žvelgiant iš sisteminio požiūrio taško, pastarieji pokyčiai niekuo neišskirtiniai – kadrų kaita ir naujų tarnybų kūrimas yra veikla, kuria V. Putinas kaip skirtingų galios centrų arbitras užsiėmė visais prezidentavimo metais. Be to, S. Ivanovas išsaugojo nuolatinio Saugumo tarybos nario poziciją. Šioje institucijoje priimami svarbiausi politiniai sprendimai, tad būtų klaidinga teigti, kad S. Ivanovas visiškai prarado įtaką. Nuo šiol jis neturės tiesioginio kasdienio kontakto su V. Putinu, tačiau toliau dalyvaus sprendžiant valstybinės reikšmės klausimus.

Kiek kitaip mano svarbių knygų apie Rusiją autorius, pirmasis iš posovietinės Rusijos išprašytas Vakarų žurnalistas Davidas Satteris. Jo teigimu, vargu ar ilgametis lojalistas S. Ivanovas galėtų kelti tiesioginę grėsmę V. Putinui, tačiau jo sukaupta patirtis, galia ir ambicijos prezidentui galėjo sukelti įtarimų. Apie S. Ivanovą gali susiburti V. Putino politikai prieštaraujanti elito dalis. „Valdančiosios klasės veiksmų logika tokia pat mįslinga kaip ir SSRS laikais, tačiau atrodo, kad V. Putinas dabar siekia apsisupti pavaldiniais, kurie aklai vykdytų jo valią“, – teigė D. Satteris.

Protestuotojų vis mažiau.

Protestuotojų vis mažiau.

Pašnekovui pritarė IQ kalbintas Strateginių ir tarptautinių studijų centro (JAV) vyresnysis tyrėjas Jeffrey Mankoffas: „Turint omenyje S. Ivanovo patirtį ir įtaką, tikėtina, kad dvaro perversmo atveju būtent jis iš V. Putino perimtų valdžią.“ Artimų draugų, kurie užaugo ir į valdžios olimpą įkopė kartu su V. Putinu, savarankiškumas ir drąsa išrėžti tiesą į akis gali būti vienas veiksnių, sumažinusių S. Ivanovo ir V. Jakunino politinę įtaką.

Nors Vakarų politikams tai gali atrodyti juokinga, V. Putinas iš tiesų nuoširdžiai baiminasi amerikiečių remiamos spalvotosios revoliucijos.

Ko gali bijoti V. Putinas, kurio populiarumas visuomenėje ir palaikymo reitingai vis dar itin aukšti? Anot J. Mankoffo, nors Vakarų politikams tai gali atrodyti juokinga, V. Putinas iš tiesų nuoširdžiai baiminasi amerikiečių remiamos „Euromaidano“ tipo spalvotosios revoliucijos, kuri galėtų pakeisti režimą. Kaip IQ priminė JAV oro pajėgų žvalgybos analitikas, Rusijos saugumo tarnybas tyrinėjantis Aaronas Batemanas, spalvotųjų revoliucijų bijo ne tik V. Putinas, bet ir kiti pagrindiniai sprendimų priėmėjai: Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas, gynybos ministras S. Šoigu, FSB vadovas Aleksandras Bortnikovas, tas pats S. Ivanovas.

Būtent Nacionalinė gvardija turi užtikrinti, kad Rusijoje neprasidėtų bruzdesiai, kurie galėtų peraugti į vadinamąjį rusiškąjį pavasarį. V. Putinas nepamiršo 2011–2012 m. Maskvos Bolotnajos aikštėje „Putinas – vagis!“ skandavusios šimtatūkstantinės minios. Augant geopolitinei įtampai tarp Rusijos ir Vakarų, V. Putinas nori užsitikrinti kuo didesnį stabilumą šalyje.

Ūkio stagnacija ir neramumų baimė

Prezidento sprendimams įtakos turi ir ekonomikos nuosmukis, kurį sukėlė kritusios naftos kainos ir Vakarų įvestos sankcijos dėl Rusijos agresijos Ukrainoje. Mažėjanti gyventojų perkamoji galia, išaugusios produktų kainos ir smarkiai apkarpyti sveikatos apsaugai skirti biudžeto asignavimai didina rusų nepasitenkinimą, nors kol kas sunkumų jie nesieja konkrečiai su V. Putino asmeniu.

Jeigu artimiausiu metu labiau nepasistiebs pasaulinės naftos ir gamtinių dujų kainos, Rusijos rezervo fondo atsargos gali greitai baigtis. Šalies valdančioji klasė kur kas atsargiau nei Vakarų stebėtojai vertina apklausose atsispindintį V. Putino palaikymą. Verta prisiminti, kad Bolotnajos protestų išvakarėse oficialieji jo reitingai buvo vis dar gana aukšti – apie 63–65 proc., tad 70 proc. riba jam gali atrodyti pavojinga.

Po Bolotnajos V. Putinas sulaužė socialinį susitarimą, pagal kurį piliečiams užtikrinama ekonominė ir finansinė gerovė mainais į politinių laisvių suvaržymus. Dabar jis nebepajėgia išlaikyti finansinio stabilumo, tad griebiasi militarizmo, šovinizmo ir paprasčiausio bauginimo. Tam V. Putinui reikia absoliučiai paklusnių sukarintų tarnybų, kurios ištikimai vykdys prezidento valią. Pasak D. Satterio, artėjant 2018 m. šalies vadovo rinkimams, V. Putinui gyvybiškai svarbu užsitikrinti kuo didesnį palaikymą. Jei juose balsuos tiek piliečių, kiek šių metų Dūmos rinkimuose (apie 47 proc.), V. Putino valdžios legitimumas patirs nemalonų smūgį. Net jei pastarųjų metų protestai (tarkime, vežėjų mitingas dėl naujo kelių mokesčio) nebuvo politiniai, prezidentas nenori jokios rizikos.

Nors viešai Rusijos silovikai karštai palaiko V. Putino užsienio ir vidaus politikos kursą, privačiai pripažįsta, kad prieš juos nukreiptos sankcijos yra skausmingos. Jie toliau norėtų važinėti į Vakarus, apsipirkinėti prabangiausiose parduotuvėse ir atostogauti gražiausiuose kurortuose, išleisti atžalas į prestižiškiausias „supuvusių Vakarų“ mokyklas ir universitetus. Veikiausiai jausdamas kai kurių ilgamečių bendražygių nepasitenkinimą, V. Putinas nusprendė apsidrausti.

Pasak IQ kalbinto knygų „Putin’s Wars“ („Putino karai“) ir „Putin’s Propaganda Machine“ („Putino propagandos mašina“) autoriaus Marcelio van Herpeno, Nacionalinės gvardijos ir Valstybės saugumo ministerijos steigimas yra akivaizdus ženklas, kad V. Putinas nevisiškai pasitiki savo kartos silovikais. Mokslininkas primena, jog pirmojoje kadencijoje jis pats supriešino oligarchų ir silovikų klanus. Pirmieji ilgainiui pralaimėjo šią kovą. Nenorėdamas palikti silovikų be konkurencijos, V. Putinas šiame klane brėžia naujas takoskyras ir mėgina atkurti galios centrų pusiausvyrą kurdamas jaunesnės kartos silovikų grupuotę, kuri būtų dar ištikimesnė prezidentui.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Valstybės saugumo ministerijos kūrimas prieštarauja V. Putino valdymo stiliui, nes prijungta SVR smarkiai sustiprina FSB. Vis dėlto „skaldyk ir valdyk“ strategija ryški ir šiuo atveju, nes naujuoju SVR vadovu prezidentas paskyrė galingą žaidėją – Dūmos pirmininką Sergejų Naryškiną. Dėl įtakos naujojoje superministerijoje jis kovos su FSB vadovu A. Bortnikovu. Pabrėžtina, kad vidinės klanų peštynės Rusijos saugumo tarnyboms visuomet buvo būdingos: antai KGB tarpusavyje kovojo Pirmasis vyriausiasis direktoratas, kuris buvo atsakingas už užsienio žvalgybą, ir Antrasis, kurio tiesioginė paveldėtoja yra FSB.

A. Batemano požiūriu, Valstybės saugumo ministerijos steigimas neturėtų pakeisti saugumo organų statuso ir tikslų. Pasak pašnekovo, Ukrainos konfliktas parodė, kad Rusijos saugumo tarnybos chaotiškai koordinuoja tarpusavio veiksmus, nemažai funkcijų yra dubliuojamos. Aptarinėjamos reformos turėtų padidinti tarpusavio bendradarbiavimą, tačiau institucinės FSB, SVR ir Karinės žvalgybos tarnybos perskyros turėtų išlikti. „Pritariu Markui Galeotti, kad Saugumo ministerijos kūrimas rodo augantį V. Putino nerimą dėl galimų vidaus bruzdesių. V. Putinas atidžiai studijuoja Alexandero von Beckendorffo (caro Nikolajaus I slaptosios policijos vado) ir buvusio KGB vadovo bei SSRS generalinio sekretoriaus Jurijaus Andropovo veiklą. Jie rėmėsi „chirurginiu“ slaptosios policijos modeliu: prieš imdamiesi griežtesnių metodų, atakuodavo problemiškiausius disidentus ir bandydavo pakeisti jų retoriką“, – aiškino A. Batemanas.

Naujasis totalitarizmas?

IQ kalbinti pašnekovai sutaria, kad Saugumo ministerijos ir Nacionalinės gvardijos steigimas yra bauginantys veiksmai, tačiau Rusiją dar per anksti vadinti totalitarine valstybe. Tai tikrai autoritarinė, daugeliu atžvilgių policinė šalis, tačiau J. Mankoffas pabrėžia, kad piliečiams vis dar leidžiama keliauti, nors V. Putinas juos ragina važiuoti namo, atostogauti Kryme, o užsienyje laikomą turtą grąžinti į Rusiją.

Visus sukrėtė Anos Politkovskajos, Aleksandro Litvinenkos, Boriso Nemcovo žmogžudystės, tačiau masinių represijų nėra. Nors FSB pastaraisiais metais smarkiai išplėtė sekimo ir šnipinėjimo mastą, Rusijos piliečiai vis dar gali laisvai naršyti internete (kitaip nei, pavyzdžiui, Kinijos gyventojai), kritikuoti valdžią, opozicinės partijos neuždraustos, nors joms, be abejo, įvairiais būdais užkertamas kelias lygiomis teisėmis dalyvauti politiniuose procesuose.

D. Satterio įsitikinimu, esama esminio skirtumo tarp senosios KGB ir naujosios Saugumo ministerijos. Pirmosios tikslas buvo ideologinis, o antroji konsoliduoja  represines priemones V. Putino rankose. Nemaža dalis Maskvos jaunimo ir vidurinės klasės yra apolitiški ir rūpinasi vien asmeniniais reikalais, tad būtų klaidinga manyti, jog visa šalis įtraukta į visuotines mesianizmo statybas, kaip greičiausiai būtų totalitarinėje šių laikų Rusijoje.

Šiaip ar taip, dabartinė Rusijos trajektorija tampa vis pražūtingesnė bet kuriai politinei opozicijai, ir taip kamuojamai daugybės vidinių problemų: opozicionieriai susiskaldę, neranda bendros kalbos ir nesutaria dėl pozityvios Rusijos ateities raidos perspektyvos. Atrodytų, kad V. Putino vienvaldystei kol kas niekas nekelia rimto pavojaus, tačiau Nacionalinės gvardijos ir Saugumo ministerijos kūrimas liudija, kad jis siekia iš anksto apsidrausti nuo menkiausių – tiek artimiausios aplinkos, tiek visuomenės – bruzdėjimų.

2016 12 18 16:49
Spausdinti