Meniu
Prenumerata

sekmadienis, sausio 17 d.


Ką kinai veikia Baltijos jūroje?
Kotryna Tamkutė

Lietuvos pašonėje plaukioję kinų karo laivai demonstruoja gimstančios supervalstybės ambicijas

Rugsėjį Lietuvos valstybės sienos bus apgultos Baltarusijos ir Rusijos karinių pajėgų, dalyvaujančių bendrose šių šalių kariuomenių pratybose „Zapad 2017“. Jų reikšmė daugeriopa. Nerimą kelia numatomos 100 tūkst. karių pajėgos ir prieš Baltijos šalis nukreiptas scenarijus. Taip pat neatmetama galimybė, kad Kremlius gali surengti provokacijų ir taip patikrinti NATO reakciją. Toks scenarijus panaudotas 2014 m. Rusijai įsiveržus į Krymą, prieš tai suorganizavus kelias iš eilės parodomąsias treniruotes prie Rytų Ukrainos sienų. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pratybas net pavadino pasiruošimu karui su Vakarais. Todėl tai, kurios valstybės dalyvaus, kokių veiksmų jos imsis ir kaip į tai reaguos trečiosios šalys, NATO sąjungininkės ir JAV, turės ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę.

Širdžių dama

Štai čia į sceną žengia Kinija. Antras pagal dydį pasaulio ūkis, viena didžiausių karinių galių, turinti daugiausia gyventojų ir geras perspektyvas didinti kalbos, kultūros ir investicijų plėtrą visame pasaulyje. Pasirodžius spekuliacijoms, kad Rusijos ir Baltarusijos kariuomenių strateginėse pratybose „Zapad 2017“ gali dalyvauti ir kinai, sukluso ne vienas. Baltijos valstybių regionas Kinijai nesvetimas. Šių metų birželį, iš karto prieš JAV prezidento Donaldo Trumpo vizitą į Lenkiją, Kinija dalyvavo bendruose manevruose su Rusija „Karinė sąveika 2017“. Kinai ir rusai šias pratybas rengia nuo 2012 m. ir dažniausiai jos vyko Kinijai artimesniuose vandenyse, 2015-aisiais – Viduržemio jūroje.
Kinai nenori būti Rusijos konfrontacijos su NATO valstybėmis epicentre. Šiandien jiems tai daryti per anksti.
Šį kartą vėjas Kinijos laivus pasuko pagrindinės Rusijos Baltijos karinio laivyno bazės Baltijske, Karaliaučiaus srityje, link. Imitaciniuose veiksmuose dalyvavo trys Kinijos karo laivai – modernūs, aprūpinti geriausia ginkluote ir ryšių sistemomis. Kinija, kaip jai įprasta, diplomatiškai atsargiai kalbėjo apie pratybas. Esą karo laivų skaičius nebuvo toks jau didelis, o pratybos nėra nukreiptos prieš jokią trečiąją šalį. Jų tikslas esą mokytis organizuoti laivų apsaugą nuo povandeninių ir antvandeninių laivų bei aviacijos, vaduoti piratų užgrobtas įgulas ir gelbėti sugedusius laivus.
Ekspertai taip pat ramina – šalia Lietuvos krantų Kinija nieko nepametė. „Baltijos jūra tikrai nėra pirminis Kinijos interesas“, – įsitikinęs Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala. Kinų atvykimas į Baltijos jūrą labiau vertintinas kaip atsakas į JAV karinį aktyvumą ginčijamuose Pietų Kinijos jūros vandenyse. Kad Kinija bus labai atsargi, pritarė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas: „Ji tikrai nenorėtų, kad dalyvavimas šiose pratybose, apie kurias tiek daug kalbama Vakarų pasaulyje, būtų neteisingai vertinamas.“ Kinija puikiai supranta, kad situacija įtempta, o geopolitinė padėtis labai jautri. „Kinai nenori būti Rusijos konfrontacijos su NATO valstybėmis epicentre. Šiandien jiems tai daryti per anksti“, – pridūrė pašnekovas.
Vis dėlto, kaip pastebi apžvalgininkai, šis Kinijos karo laivų pasirodymas Baltijos jūroje, taip toli nuo Kinijos krantų, ateityje gali kelti daug klausimų.

Pirmyn su vėju

Stiprus laivynas užtikrina pasaulinę šlovę. Tai pirmoji pamoka bet kuriai pasaulinės galybės siekiančiai valstybei. Nuo seno valstybių galia buvo matuojama karinio laivyno dydžiu, manevringumu ir ginkluote. Būtent stiprus karinis laivynas leido Ispanijai XVI a. tapti vienai stipriausių pasaulio šalių, o Nenugalimoji armada užsitikrino kolonijinės imperijos titulą. Laivynas sudarė sąlygas klestėti Didžiajai Britanijai ir JAV iškilti pasaulinėse galios varžybose. Jis signalizuoja apie galimybes įgyvendinti atgrasymo, saugojimo ir gynimo misijas – stiprią ir aiškiai orientuotą užsienio politiką. Kinija šią pamoką išmoko dar Šaltojo karo metais. „JAV puikiai pavyko mažinti Kinijos įtaką, jos laivyną laikant užspaustą prie šalies krantų. Tai Kiniją pavertė sausumos pajėgų valstybe, – tvirtino K. Andrijauskas. – Dabar Kinija bando spręsti šią problemą ir perorientuoti savo galią – be kosmoso ir kibernetinių pajėgumų, būtent laivynas jai yra svarbiausias.“ Ekspertai pastebi, kad karinį laivyną kinai aktyviai plėtoja jau ne pirmus metus. Negana to, plečia jo geografiją į visas pasaulio puses. Iki 2020 m. Kinija planuoja pralenkti JAV laivų skaičiumi. Spratlio salyne ji pila septynias dirbtines salas, padėsiančias stiprinti galią regione, neatsisako pretenzijų Pietų Kinijos jūroje, Ramiajame vandenyne imituoja galimus karo scenarijus. Šių metų vasarą pristatytas pirmasis šalyje pagamintas eskadrinis minininkas. Manevringas, greitaeigis karo laivas, ginkluotas jūrų minomis ir raketomis, skirtas kovoti su kitais karo ir povandeniniais laivais, pasak Pekino, užtikrina spartų šalies karinį pasirengimą bei augimą ir kokybinę pažangą.

Strateginis žaidimas simboliais

Nors vykdomi tyliai ir ramiai, Kinijos veiksmai atrodo grėsmingai ir, kaip akcentuoja ekspertai, signalizuoja du dalykus: siekį prisiimti visuotinę atsakomybę ir besikeičiančią bendrosios saugumo strategijos padėtį. Kinija nori parodyti, kad yra pajėgi prisiimti tarptautinius saugumo įsipareigojimus ir juos plėsti bei būti pripažinta kaip pasaulio supergalia. Kaip teigė L. Kojala, šios šalies gynybos biudžetas iki 2020 m. pasieks 230 mlrd. JAV dolerių ribą, bemaž dvigubai daugiau nei 2010 m., kai skirta 123 mlrd. „Laivynas užima svarbią dalį, tai ir pabrėžta 2015 m. išleistoje Kinijos karinėje strategijoje, kurioje minima aktyvios gynybos koncepcija“, – sakė politologas. Tai aiškiai rodo sprendimas įkurti karinę bazę Džibutyje – pirmąją Kinijos karinę infrastruktūrą užsienio teritorijoje – ir logiškai pasirenkama oficiali Pekino retorika. „Kinija sako, kad karinė bazė Džibutyje niekuo nesiskiria nuo Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos struktūrų bei įsitraukimo regione. Ji esą turėtų palengvinti Kinijos dalyvavimą operacijose, nukreiptose prieš Somalio piratus, – kalbėjo K. Andrijauskas. – Tačiau tai signalizuoja strateginį pokytį – Kinija pamažu tampa valstybe, kuri nebijo plačiau demonstruoti savo galios ir plėsti įtakos geografijos. To dar nebuvo jos kaip modernios valstybės istorijoje.“ Kai kurie analitikai pabrėžia, kad Kinijos strategija atkartoja amerikiečių jūrininko ir istoriko Alfredo Thayerio Mahano teoriją, esą valstybės karinę galią apibrėžia jos galimybės kontroliuoti judėjimą jūroje, nuo to priklauso šalies gerovė ir istorinė kryptis. „Teorijos ašis – trys aspektai: pramoninė valstybės plėtra ir užjūrio rinkų užsitikrinimas; prekybinio ir karinio laivyno pajėgumų didinimas; laivyno bazių, turinčių užtikrinti kinų laivyno interesus, kūrimas strategiškai svarbiose vietose, – aiškino L. Kojala. – Džibutis yra gera iliustracija: Afrikos, kuri jau seniai tapo vienu Kinijos prioritetų, šalis, įsikūrusi visai greta strategiškai itin reikšmingo Artimųjų Rytų regiono. Be to, ten vyksta intensyvi prekyba.“

Priešai arčiau nei draugai?

Tiek anksčiau minėtas Kinijos laivyno pasirodymas Baltijos jūroje, tiek spekuliacijos dėl bendrų Rusijos ir Baltarusijos kariuomenės strateginių pratybų Lietuvos pasienyje iškelia klausimą: kam į parankę įsikibusi žengia Kinija ir kokią užsienio politikos orientaciją ji palaiko?
Xi Jinpingas užsimerkė, kai Rusija aneksavo Krymą, V. Putinas nekreipia dėmesio į Kinijos veiksmus Pietų Kinijos jūroje.
Būtų galima sakyti „toks tokį surado“, vertinant Kinijos ryšius su Rusija. Tradiciškai šių valstybių bendras interesas – nepasitenkinimas JAV dominavimu. Jas abi sieja priešiškumas liberaliajai Vakarų demokratijai ir laisvajai rinkai, o JAV ir kitų valstybių sąjungininkių veiksmus Rytuose jos laiko kėsinimusi į privačią teritoriją. Prezidentas Xi Jinpingas užsimerkė, kai Rusija aneksavo Krymą, prezidentas Vladimiras Putinas nekreipia dėmesio į Kinijos veiksmus Pietų Kinijos jūroje.
Vis dėlto vienu bruožu „raudonosios kaimynės“ skiriasi – Rusijai trūksta Kinijai būdingo racionalumo. Pastaroji pragmatiškai renkasi, su kuo eiti į žvalgybą ir ką į ją siųsti. Ne paslaptis, kad politinė izoliacija ir ekonominės sankcijos Rusijai kelia daugybę problemų. K. Andrijauskas įsitikinęs, kad Maskva tikisi Pekino pagalbos išbristi iš šių bėdų: „Rusija turi tai, ko reikia Kinijai, Kinija – tai, ko reikia Rusijai.“ Abi šalys papildo viena kitą ekonomiškai, turi didžiausią sausumos sieną ir riečia nosį prieš Vakarų demokratijos idėjas ir moralę. Visgi kinų pozicija išlieka grynai principinė ir savarankiška. „Kinijos finansinės institucijos ir verslas seka Vakarų pasaulį ir JAV sankcijų politiką. Didžioji jų dalis nelinkusios pažeisti sankcijų Rusijai, – teigė K. Andrijauskas. – Kinija turi visas galimybes apribojimus apeiti, tačiau to nedaro dėl vienos priežasties – Rusijos ekonomika labai sunkiai atsigauna.“ Todėl Rusija lieka nuošalyje, tarsi mažoji partnerė. Kinijos veiksmai – pirmiausia signalas JAV, kuriuo bandoma jų kantrybė ir matuojami geopolitiniai interesai. „Sankirtų tarp JAV ir Kinijos yra nemažai, todėl naudojamasi proga pademonstruoti, kad su šių šalių interesais reikia skaitytis“, – teigė L. Kojala.

Galios pusiausvyros klausimas

Gera vieta tuščia nebūna. Kinijos laivyno plėtra ir geopolitinės ambicijos siunčia aiškų signalą JAV, kurios neabejotinai vis dar yra pirmaujanti pasaulinė galia, o Kinija – svarbiausia varžovė. Nuo pat imperijos laikų Kinija buvo pratusi neturėti sąjungininkų. Po savo rūpestingu sparneliu glaudė duoklę jai mokančias tautas. Tai iš principo atspindėjo ir 1992 m. Kinijoje išryškėjęs šalies užsienio politikos principas: „Elkis apskaičiuotai, niekada neprisiimk lyderystės… ir įgyvendink pokyčius.“ 2010 m. pasirinkta kita strategija. Kinijos valdžios pareigūnai ėmė kalbėti apie aktyvumą ir atsakomybės prisiėmimą už globalizacijos procesus. Mintis atsispindėjo Paryžiaus taikos klimato susitarimo tekste ir įsipareigojimuose: kiekviena valstybė prisiėmė skirtingą atsakomybę. Dar toliau nueita Pasaulio ekonomikos forume Davose, Šveicarijoje. Prezidentas Xi Jinpingas auditorijai pasakė, kad Kinija turėtų „vesti į priekį ekonominę globalizaciją“. Kinams situacija palanki ir JAV. Per Donaldo Trumpo rinkimų kampaniją kartotas šūkis „vėl padarykime Ameriką didžią“ įgauna pagreitį. Bent jau užsienio politikoje. Būdamas svarbiausiu nacionalinio intereso advokatu šalyje, D. Trumpas užleidžia tiek savo, tiek savo šalies pozicijas tarptautiniuose vandenyse. Jo siunčiamos žinutės tviteryje ir oficialiuose susitikimuose nuo realių veiksmų ir deklaruojamų idėjų dažnai skiriasi kaip diena ir naktis, todėl pasitikėjimą valstybe ir jos vadovo politika tempia į dugną. JAV reputacijai ima trūkti stabilumo. Kinija puikiai tuo naudojasi. Amerika globalizacijai ir bendram jos iššūkių sprendimui suka nugarą. O Kinija kviečia prisiimti atsakomybę ir nesitraukia iš žaidimo. Už pasaulio tvarką atsakingas maestro nuo scenos nulipti vis dar nenori, tačiau jį pakeisti pasirengęs gerokai jaunesnis dirigentas.
2017 10 26 16:38
Spausdinti