Meniu
Prenumerata

penktadienis, balandžio 19 d.


Istorijos klastojimo metas
Kotryna Tamkutė
(K. Tamkutės nuotr.).

Vilanovos universiteto Istorijos ir viešojo intereso centro vadovas Jasonas Steinhaueris ateities spėti nelinkęs. Amerikietis profesorius mano, kad istorikai geriausiai jaučiasi praeityje, ir įspėja, jog visuomet bus siekiančių ja manipuliuoti. „Mūsų pareiga yra apginti visuomenės teisę į tikrą, faktais ir analize paremtą istorijos interpretaciją“, – IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei sakė J. Steinhaueris.

– Viename straipsnių, kalbėdamas apie istorikų reikšmę šių dienų visuomenėje, teigiate, kad istorija kaista. Ką turite omenyje? – Šie žodžiai geriausiai atspindi istorijos, kaip mokslo, padėtį Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje. Šiandien sąvoka „istorija“ labai madinga. Atrodo, kad viešojoje erdvėje aktualius įvykius vis plačiau bandoma įpinti į istorinį kontekstą. 2016 m. JAV prezidento rinkimai tai puikiai parodė. Visuomenė stengėsi išsiaiškinti, ar tai, kas nutiko, turi kokį nors istorinį precedentą. Ar dabartiniai įvykiai yra blogiau už tai, ką jau esame patyrę. Metų pabaigoje trokšta atrasti analogiškų įvykių, kurie pateisintų dabartinę situaciją. Šiuo aspektu buvo tam tikrų nesutarimų. Vieni teigė, kad 1347 m., pažymėti juodosios mirties (maro), buvo blogiausias laikotarpis žmonijos istorijoje. Kiti laikėsi nuomonės, jog niekas negali prilygti 1968-iesiems, kai buvo nužudyti Martinas Lutheris Kingas bei Robertas F. Kennedy ir per visas JAV nuvilnijo rasinių judėjimų banga. Žmonės visuomet mėgo dabartį lyginti su praeitimi. Kai Donaldas Trumpas įsivėlė į kovą su žiniasklaida, jį imta gretinti su JAV prezidentu Richardu Nixonu. Tačiau istorija nesuvokiama tik per panašumus. Pamirštame skirtumus, kurie padeda suprasti, į kokią padėtį patekome, kokių priemonių galėtume imtis. Jie leidžia ieškoti atsakymų į klausimus: kuo mūsų gyvenimas skiriasi nuo prieš du dešimtmečius gyvenusių žmonių kasdienybės, kuo kitokie prezidentavimo laikotarpiai, jų sąlygos, aplinka ir rezultatai? Bendras panašumų ir skirtumų vertinimas padeda iš detalių sudėlioti pasaulio vaizdą ir geriau jį suprasti. Visgi ironiška, kad, net ir žinodami, jog JAV prezidentas neturi precedento, vis tiek ieškome galimų panašumų. Tad šis klausimas lemia istorijos politiškumą. – Tiek žiniasklaida, tiek politikai žmonėms daro gana didelę įtaką. Kiek jie prisideda prie tam tikro visuomenės suvokimo apie istoriją? – Esu įsitikinęs, kad viešojoje erdvėje šiandien girdimas diskursas iš tiesų keičia mūsų suvokiamo pasaulio sąvokas. Istorija yra mokslas, paremtas faktais ir įrodymais. Tai skiriasi nuo to, kaip ši sąvoka pateikiama viešojoje erdvėje, nuo sinonimiškai vartojamos „praeities“ apibrėžties. Nevengiama teigti, jog istorija yra viskas, kas nutiko praeityje, todėl kinta pirminė jos reikšmė. Tai, kas nutiko praeityje, yra praeitis. Ir niekaip kitaip. Istorija yra tų įvykių interpretacija, tikrinimas, remiantis faktais ir įrodymais, tuos įvykius pagrindžiančių naratyvų kūrimas. Šio skirtumo jau seniai nejaučiame JAV. Istorija tampa tiesiog praeities įvykiais.
(K. Tamkutės nuotr.) Suklastotos naujienos (fake news) yra vienas kontroversiškiausių klausimų šiomis dienomis. Jis apibrėžia, kuo galima pasitikėti žiniasklaidoje ir kuo ne, kokia jos darbotvarkė. Tas pats su istorija. Skelbiama labai daug straipsnių ir mokslinių publikacijų, kuriose remiamasi elementais iš praeities. Bėda, kad jie paliečiami tik paviršutiniškai. Arba dar blogiau – naudojamas ideologinių sąsajų persmelktas turinys, siekiant atstovauti ekonominiams, politiniams ir kitiems interesams. Taip nutinka dėl visuomenės neraštingumo tiek žiniasklaidos, tiek istorijos srityje. Būtina ugdyti kritinį mąstymą, padedantį atpažinti informaciją ir įvertinti jos tikslingumą. Norėdama nuspręsti, ar pasitikėti naujienomis ir faktais, visuomenė turi atsakyti į klausimus: ar informacija tikra, ar jos tekstas, šaltinis pagrįstas įrodymais ir argumentais, analize, ar turinys nesiremia ideologinėmis vertybėmis, partijos deklaruojamais principais? Ar istoriniais aspektais nesiremiama tik tam, kad būtų pagrįsta politinė linija? – Kokių priemonių imtis, kad visuomenė atskirtų tikrąją istoriją nuo suklastotos (fake history)? – Lygiai taip pat, kaip žurnalistai stengiasi išmokyti žmones atsirinkti informaciją, to siekia ir istorikai. Vienas būdų, padedančių atskirti tikrą istoriją nuo suklastotos, yra atskleisti ją viešai. JAV tokių pavyzdžių daugėja. Kai prezidentas D. Trumpas suklaidina visuomenę, istorikai iškart pastebi. Pavyzdžiui, visai neseniai jis pasakė, kad septintasis šalies vadovas Andrew Jacksonas verkė pamatęs vykstantį pilietinį karą. Tačiau šis žmogus mirė 50 metų iki prasidedant minėtiems neramumams. Vis dėlto visuomenė ne pirmą kartą susiduria su klastojamos informacijos atvejais. Praeityje yra buvęs ne vienas ir ne du precedentai. Pagrindinis šiandien kylantis iššūkis susijęs su technologijų plėtra. Suklastotos naujienos internete sklinda šviesos greičiu. Tai parodė ir praėjusių metų JAV prezidento rinkimai: buvo pernelyg sunku atskirti, kuri žinutė socialiniuose tinkluose yra tikra, kuri – ne. Tam pasitarnavo netikros paskyros, masinės žinutės ir kt. O juk visai neseniai reikėdavo iš lėktuvo mėtyti tūkstančius lankstinukų. Didelės interneto bendrovės, tokios kaip „Facebook“ ar „Google“, vis plačiau taiko įvairias priemones, padedančias susekti propagandą skleidžiančius šaltinius, tikrinti jų patikimumą, atpažinti puslapių savininkus ir t. t. Tai sveikintina saugumo politika. Dalį jų būtų galima taikyti ir suklastotai istorijai atpažinti, analizuojant šaltinių patikimumą, ideologinę pakraipą, finansavimo būdus ir kt.
Svarbu suteikti žmonėms įrankius, padedančius atpažinti suklastotą istoriją, įsitikinti, kad ji nenukopijuota iš „Vikipedijos“.
Taigi, viena veiksmų dalis turi būti aktyvi, kita – proaktyvi. Reikia pasistengti, kad kuo daugiau tikrosios istorijos būtų viešojoje erdvėje ir informacijos šaltiniuose. Tada žmonės ją matytų ir atpažintų. Svarbu suteikti jiems įrankius, padedančius atpažinti suklastotą istoriją, įsitikinti, kad ji nenukopijuota iš „Vikipedijos“. Kaip žinote, tai nėra patikimiausias šaltinis. Tas pats liečia autorius. Taigi, šaltinių ir autorių tikrinimas leistų išvengti dezinformacijos. – Šiandien vis mažiau jaunų žmonių renkasi istoriko profesiją. Dažnas teigia, jog tai neperspektyvu. Kas tuomet užtikrins kokybišką istorinių žinių perdavimą visuomenei? – Kaip jau minėjau, šiandien istorija labai paklausi. Tačiau reikia pripažinti, kad vis mažiau abiturientų nori studijuoti šį mokslą. JAV istorijos studijas yra pasirinkę tik iki 2 proc. visų studentų, magistrantūros programoje jaunuolių taip pat kasmet mažėja. Kai kurie universitetai net svarsto naikinti istorijos programas. Taigi, turime didelę paklausą, bet negalime sukurti pasiūlos. Tai – rinkos yda. Jos sprendimas priklauso nuo to, kaip sugebėsime pritraukti tikrosios istorijos mylėtojų. Kai kas teigia, kad istorikų darbą gali perimti muziejai. Nesutinku su tuo. Nors muziejai yra neatsiejama tikrosios istorijos dalis. Jie apima tris istorines dimensijas ir padeda suprasti, kaip atrodė, kaip skambėjo ir kvepėjo praeitis. Istoriniai tekstai – dokumentai, laiškai ir kt. – yra dviejų dimensijų. Jie apima viską, kas parašyta. O muziejuje galime užčiuopti praeities erdvę, pastatus, daiktus, net dangų, jų kvapą, garsą, spalvą. Jie padeda ugdyti istorinį raštingumą, leidžia pamatyti mus pačius, su praeitimi susijusius įvairiausiais būdais. Visgi, esu įsitikinęs, kad sugrąžinti tikrąją istoriją žmonėms – istorikų darbas. Juk visi šie specialistai širdyje yra mokytojai. Jų darbas yra ugdyti visuomenę, ne tik kaupti, bet ir perteikti žinias. JAV pradėjome iniciatyvą, kuri vadinasi „Istorijos skleidėjai“ (History Communicators). Siekiame, kad istorija gyventojus pasiektų patogiausiais ir interaktyviausiais kanalais. Ne paslaptis, kad šiandien žmonės apie istoriją daugiausia sužino internete. Taigi, naudojame vaizdo įrašus, skaitomiausių knygų ar straipsnių sąrašus, judančius paveiksliukus (gifs), šypsenėlių piktogramas (emoji). Ir žinote, ką? Tai fantastiška! Istorija ir judantys paveikslėliai! Tai įdomu, įtraukia. Istoriniai straipsniai turi atsirasti internete, tapti visiems prieinami ir viešinami visose informavimo priemonėse. Norime, kad istorikai imtų tuo naudotis ir skleisti žinias visuomenei. – Ką patarti jaunuoliui, svarstančiam rinktis istoriko specialybę, tačiau dvejojančiam dėl jos neperspektyvumo? – Esu įsitikinęs, kad tol, kol visuomenę valdo žmonės, studijuoti individą ir visuomenę yra daugiau nei verta. Technologijos yra nepaprastas dalykas, mokslas – taip pat. Tačiau jie priklauso nuo žmonių. Kad geriau suprastume jų pasaulį, mintis, tikėjimą, vertybes, turime studijuoti humanitarinius arba socialinius mokslus. Jie leidžia geriau suprasti žmones ir kurti geresnę visuomenę. Juk pasaulis nesusideda vien iš technologijų ir inovacijų. Daugelis jaunuolių bijo ateitį sieti su laisvųjų menų specialybėmis. Esą tai jiems užkirs kelius susirasti gerai mokamą ir įdomų darbą. Kai jie klausia manęs, ką daryti baigus humanitarinių ar net socialinių mokslų studijas, atsakau: „Kreipkis!“ Pasakyk darbdaviui, kad kritiškai mąstai, esi puikus rašytojas, gebi skleisti žinias ir idėjas, žinai, kaip atlikti tyrimus, argumentuoti išvadas. Užtikrinu, jog tai sudomins darbdavius. Viename tyrimų darbdavių klausta, kokių įgūdžių privalo turėti potencialus darbuotojas. Nepatikėsite, bet jie vieningai atsakė, kad būtent komunikacijos įgūdžiai labiausiai vertinami. Juos dažniausiai įgyja literatūros, filosofijos, istorijos studentai. Tai rodo, kad humanitariniai mokslai dar nepraranda savo vertės, o darbdaviai vis labiau orientuojasi į jų suteikiamus įgūdžius. – Gausu atvejų, kai vienos valstybės istorikai su kita šalimi susijusius įvykius aiškina visiškai priešingai nei pastarosios specialistai. Tai skatina diskusijas, net konfliktus. Kaip atskirti tiesą ir sužinoti, kaip buvo iš tikrųjų? – Istorija yra parašyta žmonių, ir ne paslaptis, kad kiekvienas turime savo požiūrį. Natūralu, jog vieni tam tikrus praeities įvykius matome vienaip, kiti – kitaip. Tačiau istorija pirmiausia yra mokslas, reikalaujantis argumentuoti ir interpretuoti, remiantis faktais. Todėl nesutarimų bus visuomet. Svarbiausia – procesas, kuriuo prieinama prie išvados. Ar jis sąžiningas, ar remiamasi faktais ir įrodymais, ar išvados turi etišką ir metodologinę prieigą? Jei taip, tai yra tikroji istorija. Tada kyla diskusijų dėl pačių įvykių, debatų dėl jų priežasčių. Ir tai vyksta nuolatos. Istorija tampa gyvu ir dinamišku mokslu. Juk nėra vienos įvykio interpretacijos, jų – begalė. Didžiausias iššūkis ir nemenkų problemų kyla, kai susiduriame su nesąžininga interpretacija ir nesąžiningais veikėjais. Pavyzdžiui, vyriausybės, kurios besinaudodamos turima įtaka keičia istoriją ir daro įtaką vertinant faktus. Praeities epizodai ima skaldyti visuomenę. Todėl galime kalbėti arba apie propagandą, arba apie partizaniniais ryšiais susijusią informaciją. Istorikai ne visada sutars, tačiau prie išvadų reikia prieiti sąžiningai. Tai svarbu ir žurnalistams. Jie juk nerašo taip paprastai to, ką nori parašyti. Jie įsitraukia į procesą: ieško, vertina, analizuoja. Iš detalių dėlioja istoriją ir siekia, kad turinys būtų patikimas, atitiktų žurnalistų darbo standartus, profesinę etiką. Tai skiria tikrąsias naujienas nuo suklastotų.
(K. Tamkutės nuotr.) – Tviteryje aktyvus D. Trumpas skleidžia žinias apie suklastotas naujienas ar suklastotą istoriją. Ką socialinių tinklų naudojimas sako apie viešąją komunikaciją ir kaip ji gali padėti istorikams? – Tviteris yra galingas įrankis. Jis gali būti naudojamas daugelio žmonių ir labai skirtingais būdais. Lygiai taip pat kaip elektrinis pjūklas – jis tinkamas medžiui pjauti, namui statyti ar pavėsinei nugriauti. Taigi, viena dalis valdžios atstovų tviteryje palaiko ryšį su rinkėjais, dalijasi svarbia informacija ir naujienomis. Ir atvirkščiai. Rinkėjai tviterį naudoja kaip priemonę išrinktiems politikams perduoti, ką jie mano ir kaip vertina priimtus sprendimus. Vienais atvejais jie politikus giria, kitais – kritikuoja. Istorikai tviteryje dalijasi savo darbais ir tikrąja istorija. Manau, kad tai puikus būdas įtraukti istorikus į jau vykstančią diskusiją. Turiu omenyje tai, kad grotažymė yra pokalbis. Jei naudoji groteles ir rašai Donaldas Trumpas (#DonaldTrump), kalbi apie dabartinį JAV vadovą. Jei istorikas domisi jo prezidentavimu, gali įsitraukti į diskusiją dėl jo vertinimo. Tai padeda visuomenei geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta. Tai naudinga ir patiems istorikams. Tekstai tviteryje padeda pasiekti didelę auditoriją. Gerokai platesnę nei moksliniai žurnalai ar kitos priemonės. Mane tviteris nuteikia labai optimistiškai. Manau, kad tai geriausia priemonė susirasti įdomios informacijos. – Ką ateities istorikai iš tviterio sužinos apie dabartinę visuomenę? – Pamatysime. Studijuodami istoriją pirmiausia išmokstame, kad žmonės labai prastai nuspėja ateitį. Nors tai daryti labai populiaru, kartais net tampa verslu. Žmonės klausia, ką tam tikri įvykiai atneš, kokis sprendimus nulems, kokią įtaką visuomenei turės. Tačiau daugelis atsakymų į šiuos klausimus būna netikslūs. Istorikai linkę likti tame laikotarpyje, kurį geriausiai supranta, praeityje.
Tviteris bus įdomus pirminis šaltinis ateities istorikams.
Vis dėlto manau, kad tviteris bus įdomus pirminis šaltinis ateities istorikams. Šiandien XX a. tyrinėjantys mokslininkai ieško dokumentų, vaizdo įrašų. Ateities istorikai socialinius tinklus naudos kaip pirminį šaltinį praeičiai apibūdinti ir tirti. Negalime nuspėti, kaip jie tai vertins. Tačiau privalome užtikrinti informacijos išsaugojimą ir prieinamumą. J. Steinhaueris 2002–2005 m. kuravo Žydų paveldo muziejaus programas, vėliau dirbo su kitais muziejais ir galerijomis. 2010–2013 m. buvo profesionalus muzikantas ir pelnė šešis apdovanojimus „Washington Area Music Awards“ rinkimuose. 2012–2017 m. dirbo strateginės komunikacijos ir programų vadybininku organizacijoje „Library of Congress“. Nuo 2015 m. priklauso Amerikos istorikų asociacijos Nacionalinio istorijos centro Programų komitetui. Nuo 2017 m. vadovauja Vilanovos universiteto Istorijos ir viešojo intereso centrui, prieš tai vedė paskaitas Masačusetso Amhersto universitete.
2017 07 31 11:03
Spausdinti