Meniu
Prenumerata

sekmadienis, liepos 12 d.
MIGRACIJA
I. Urbonavičiūtė-Valančiauskė: migracijos krizė – tai visų mūsų atsakomybė
Marija Lariščeva
Margarita Vorobjovaitė
Indrė Urbonavičiūtė-Valančiauskė

Nevyriausybininkė Indrė Urbonavičiūtė-Valančiauskė organizacijoje „Diversity Development Group“ dirba nuo pat įkūrimo. Viena iš ją dominančių sričių yra migracija. Nors prieglobsčio prašantys užsieniečiai yra stereotipų paveikta grupė, kuri sulaukia mažai supratingumo ir paramos, pašnekovė tiki žmogiškumu ir tuo, kad mitus apie juos puikiausiai išsklaido tiesioginis pokalbis.

– Koks yra jūsų darbas nevyriausybinėje organizacijoje?

– Kai tik atėjau dirbti į „Diversity Development Group“, tai buvo vos kelis projektus turinti nevyriausybinė organizacija. Šiandien čia dirba per dešimt darbuotojų, turime 14 šiuo metu vykstančių projektų. Mes, nevyriausybininkai, neturime labai griežtos struktūros, bet aš pati daugiausia organizuoju ir, kaip įvardijo kolegos, esu „mover and shaker“. Šiuo metu dirbu prie dviejų didesnių projektų – organizuoju mokymus.

– Šiuo metu vykdote migracijos mokymus. Kam jie skirti ir kas juose gali dalyvauti?

– Migracijos srityje didžiausias dėmesys yra skiriamas paslaugoms gerinti pabėgėliams, prieglobsčio prašytojams, užsieniečiams, esantiems Lietuvoje. Mano projektai yra skirti specialistams, dirbantiems su šiais asmenimis. Juk pagalbos reikia tiek atvykstantiems žmonėms, tiek juos priimančiai grupei – integracija yra dvikryptis reiškinys. Norėtume šioje srityje dirbantiems specialistams suteikti žinių, kad jie galėtų savo darbą atlikti dar geriau. Toks poreikis yra, nes daug kalbama, kad Lietuvoje didėja užsieniečių skaičius, ir jis tikrai didės toliau. Mes organizuojame mokymus skirtingiems specialistams: tai gali būti ir darželio auklėtoja, kuri dirba su imigrantų vaiku, ir Užimtumo tarnybos specialistas, kuris padeda susirasti atvykusiems darbą.

– Kaip vyksta šie mokymai?

– Yra dvi kryptys. Vieni yra skirti prieglobsčio srityje dirbantiems asmenims. Dirbame su įstaigomis, kurios turi tiesioginį ryšį su prieglobsčio prašytojais: tai yra pareigūnai, dirbantys pasienyje, Pabradės užsieniečių integravimo centras. Taip pat į šį profesionalų ratą įeina ir keletas nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip „ArtScape“ ir „Caritas“. 

Svarbiausia – tikėti žmogumi, kadangi visi turi potencialą, tiesiog turime jį surasti ir paskatinti

Šių profesionalų žinias stengiamės pagilinti tarpkultūrinėse disciplinose, teisiniuose dalykuose, psichologijos ir smurto artimoje aplinkoje srityje. O migracijos integracijos srityje dirbančių specialistų, kuriems skirta kita mokymų rūšis, tikslinė grupė yra platesnė. Kartu įsitraukia tiek savivaldybių darbuotojai, tiek Užimtumo tarnybos, mokyklų, švietimo, krizių centrų darbuotojai. Spektras yra labai platus, ir tai parodo, kad integracija Lietuvoje pradeda tapti struktūriniu dalyku, kai siekiama įtraukti kuo daugiau institucijų ir nepalikti šio darbo tik nevyriausybininkams, kaip buvo anksčiau.

– O kokį supratimą apie integraciją ir migraciją turi darbuotojai šiuo metu?

– Yra žmonių, kurie netgi pirmą kartą sužino daugiau apie šią tikslinę grupę. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad jų atstovaujamos organizacijos numato, kad ateityje žinių gali prireikti, ir investuoja į savo žmones, kad jie būtų pasirengę priimti užsienietį. Kartais juk būna ir taip, kad tam tikroje srityje žmogus dirba penkerius metus ir vis dar negali atskirti migranto nuo pabėgėlio. Specialistams suteikiame kultūrinių žinių apie kitataučius, taip pat pasakojame apie su migracija susijusius teisinius dalykus. Daugelis klaidingai įsivaizduoja, kad šie teisiniai niuansai yra tik apie įstatymus, numatančius, kas priklauso užsieniečiams, taip toli gražu nėra. Jie yra ir apie visų mūsų toleranciją – prisiminkime hate speech (liet. neapykantos kalbą).

– Kalbant apie išliejamą pyktį, kokie didžiausi stereotipai Lietuvoje, susiję su pabėgėliais?

– Daugelis lietuvių klaidingai įsivaizduoja, kad šie žmonės išnaudoja mūsų socialinę sistemą ir juos reikės išlaikyti. Mes raginame pažiūrėti, kokio dydžio išmokas jie gauna – jos yra žemiau skurdo ribos. Toks gryno fakto pateikimas padeda išsklaidyti mitus. Tiesa, dar kitą žmogų padeda suprasti bent minimalios žinios apie užsienietį atvykėlį.

Tiesioginis kontaktas yra pats geriausias dalykas – gali kultūriškai praturtėti ir sužinoti daug naujo

Labai džiaugiamės, kad turime įvairių sričių profesionalų. Mokymuose dėsto ir Eglė Murauskaitė – apie terorizmo ir saugumo sąvokas, ir Marius Laurinaitis – apie duomenų apsaugą, ir Rugilė Butkevičiūtė – apie smurtą artimoje aplinkoje, ir daug kitų lektorių.

– Kaip manote, ko dalyviai turėtų pasisemti iš projekto?

– Komanda yra labai stipri, todėl daug priklausys nuo pačių mokymų dalyvių, nes informacijos yra tikrai daug. Tai yra jau antrasis mokymų ciklas. Po pirmojo ciklo matėme, kad tie, kurie norėjo, labai gilinosi – domėjosi, atskirai ėjo kalbėtis su lektoriais. Mūsų antrinis tikslas – kad migracijos ir kitose srityse dirbantys asmenys užmegztų tarpusavio ryšius ir esant poreikiui jiems nebereikėtų ieškoti išeities kontaktų labirinte.

– Pakalbėkime apie pačius pabėgėlius. Kokia yra šios jautrios grupės situacija Lietuvoje?

– Šiuo metu Graikija uždarė sienas, Turkija atidarė, žmonės yra įkalinti tarp dviejų šalių. Pabėgėlių tema yra labai jautri. Tai yra labai pažeidžiama grupė. Lietuva yra įsipareigojusi perkelti 1105 pabėgėlius. Mes esame net ne ta pirmoji, o tik antroji šalis, kuri su jais dirba. Mes nematome tos situacijos trapumo ir baisumo. Dažniausiai mes matome žmones, jau nusiraminusius ir kažkiek stabilesnius. Jau 2020 m. yra 440 asmenų, kurie siekdami patekti į kitą šalį žuvo. Kiekvieną dieną keliasi laivai, ne visi jie pasiekia krantus.

Migracijos krizė nėra skęstančiųjų Viduržemio jūroje reikalas, tai yra visų mūsų atsakomybė

Kalbant apie grupę Lietuvoje, integracijos procesas yra dar pats procese. Nuo migracijos krizės pradžios situacija pagerėjo, bet vis dar turime daug spragų. Džiugu, kad kuo toliau, tuo dažniau atsiranda noras kažką keisti. Man atrodo, kad svarbiausia šiame kontekste yra žmogiškumas, kuris neturi nei rasės, nei sienų. Reikia nepamiršti, kad į integracijos procesą turėtų įsitraukti visuomenė. O jos nuostatos yra tokios, kad didesnė dalis lietuvių vertina pabėgėlius neigiamai, nors 52,2 proc. apklaustųjų nebuvo jų gyvenime nei matę, nei girdėję. Jie nėra pasiruošę priimti pabėgėlio į savo ratą ir pamiršta žmogiškumą.

– Juk kartais pabėgėliai patys išvyksta iš Lietuvos. Jie čia nepritampa, rinka jų nepriima, o valstybė finansiškai nepalaiko. Kodėl taip yra?

– Taip, buvo tokių situacijų, tačiau aš tuo net nelabai stebiuosi. Kaip ir minėjau, išmokų dydžiai pusei metų – pustrečio šimto eurų, o praėjus pusmečiui yra per pusę sumažinami, ir to nepakanka. Šalyje buvo viena šeima su keturiais vaikais, jie tikrai stengėsi likti Lietuvoje. Galiausiai, kai kaskart po pusės mėnesio nuo išmokos gavimo jie buvo priversti eiti į „Maisto banką“ prašyti ryšulėlių, jie iš čia išvyko.

Turint didelę šeimą, nerealu gauti tokio dydžio išmoką, susirasti butą, susimokėti komunalinius mokesčius, išleisti vaikus į mokyklą būnant bedarbiu. Manęs nestebina, kad šeima išvyko, nes ši sistema kitokio pasirinkimo žmogui padaryti, ko gero, ir neleidžia. Žinoma, žiūrint iš saugumo pusės, jiems yra geriau čia nei ten, kur virš galvos skrenda bombos, bet savivertės ir savirealizacijos požiūriu – tikrai ne. Ką žmogui daryti šalyje, kurios visuomenė yra nusiteikusi prieš jį, darbdaviai neduoda jam darbo, nes jis nemoka kalbos, o kalbos mokytis jis kartais nemato prasmės, nes nepanašu, kad jis gaus čia kvalifikuotą darbą. Tai yra užburtas ratas.

– Kokių iššūkių kelia pabėgėlių įdarbinimas?

– Dalis žmonių, kuriuos perkėlėme, buvo žemdirbiai, į kurių išsilavinimą Lietuvos darbdaviai žiūrėjo labai kritiškai. Manau, kad visi turėtume šiek tiek daugiau pasistengti. Atrodo, Lietuvoje visi pamiršo tikėti žmonėmis, yra labai daug skepticizmo.

Jau 2020 m. yra 440 asmenų, kurie bandydami kirsti sienas ir prašyti prieglobsčio žuvo

 Man atrodo, kad tai ir yra svarbiausia – tu turi tikėti žmogumi, kadangi visi turi potencialą, tiesiog turime jį surasti ir paskatinti. Suprantu, kad nerealu visą laiką turėti pabėgėlių su mokslų daktaro laipsniu, bet kiekvienas jų yra potencialas ir pridėtinė vertė. Man labai gaila, kad mūsų visuomenė mato juos tik kaip potencialią grėsmę – iškart vyksta to žmogaus „nurašymas“ ir jam nesuteikiama jokių galimybių, nors jis tiesiog būdamas žmogumi turėtų tai turėti.

– Bet galbūt yra organizacijų, kuriose yra visiškai kitoks požiūris į darbą su pabėgėliais?

– Taip, yra. Pavyzdžiui, „ArtScape“ padeda žmonėms skleistis per meną. Jie patiki pabėgėliais, stengiasi parodyti šių žmonių potencialą. Lenkiu galvą prieš nevyriausybines organizacijas, kurios vietoje 100 proc. savo pastangų deda 5000. Jie bando rasti kelią prieiti prie šių asmenų per meną, tokios iniciatyvos mus labai džiugina. Tie žmonės, kurie yra Pabradėje, yra labai izoliuoti, ten yra aukštos tvoros...

– Kas labiausiai padeda siekti pokyčių – visuomenė, valstybės institucijų veiklumas?

– Mes vykdome projektus, kurie yra skirti visuomenei šviesti. Dar labai svarbus, kaip minėjau, yra mitų laužymas, ko mes siekiame savo projekto veiklomis. Pavyzdžiui, teiginys, kad pabėgėliai sukels socialinių neramumų – tai niekuo nepagrįstas mitas. Juo tikinčio žmogaus reikia paklausti, kada jis pastarąjį kartą bent kažkur skaitė, kad būtent pabėgėlis padarė nusikaltimą. 

Dar žmonių požiūrį labai keičia tiesioginis kontaktas. Kol nesi žmogaus sutikęs tiesiogiai, tol įsivaizdavimas apie jį yra apipintas legendomis. Išsklaidyti jas padeda tokios iniciatyvos kaip „Gyvoji biblioteka“. Joje galima dalyvauti pokalbyje akis į akį. Deja, mūsų visuomenėje visuomet vyrauja galios pojūtis, kai kalbame apie užsieniečius ir priimančią pusę. Kažkodėl atsiranda „Mes“ ir „Jie“. Padėdamas vienai grupei, nesvarbu, kas tai bebūtų, tu įgalini savo visuomenę, kurios dalis esi. Tiesioginis kontaktas yra pats geriausias dalykas, kai gali kultūriškai praturtėti ir sužinoti daug naujo.

– Jeigu padaugės užsieniečių Lietuvoje ir bus daugiau tokių tiesioginių kontaktų, galbūt yra vilties, kad požiūris pasikeis?

– Manau, kad tokių žmonių daugės, nes vyksta globalizacijos procesas. Aš tikiu žmonėmis, manau, kad kiekvienas prisideda prie Lietuvos progreso. Tiesa, mes turime pasirinkti, ar norime grįžti atgal, ar judėti į priekį. Svarbu suprasti, link ko tu judi. Man labai patinka bendrauti su migrantais ir pabėgėliais, nes per juos galiu pažinti jų pasaulėžiūrą ir kultūrą. Galbūt, jeigu būtų daugiau tokių pokalbių, daugiau žmonių suprastų, kad migracijos krizė nėra tik skęstančiųjų Viduržemio jūroje reikalas, tai yra visų mūsų atsakomybė.

2020 06 07 11:38
Spausdinti