ES pabrėžtinai nenori suteikti vilčių, kad Katalonija sulauks institucijų ir šalių narių paramos. Niekas nenusiteikęs pilti druskos ant savų negyjančių autonomijos ar separatizmo žaizdų.

Briuselio ir nacionalinių ES sostinių reakcijos į įvykius Katalonijoje taip smarkiai užgniaužtos, kad vertinant tik oficialius pranešimus galėjo susidaryti nuomonė, jog kalbama ne apie didžiulę politinę krizę vienoje svarbiausių ES valstybių, o tik smulkų vietos lygmens nesutarimą. Europos Komisija po spalio 1-osios referendumo ir Ispanijos policijos brutalaus jėgos panaudojimo prieš katalonus sugebėjo išspausti sausą pranešimą, jog „tai yra vidinis Ispanijos reikalas, kurį būtina spręsti laikantis Ispanijos konstitucijos“. Taip pat priminta, kad, jei būtų skelbiama Katalonijos nepriklausomybė, „pasitraukianti teritorija“ automatiškai paliktų ir ES. Kiti aukščiausi ES pareigūnai vis pabrėždavo palaikantys Ispanijos konstituciją, kvietė laikytis teisės normų ir retkarčiais užsimindavo, kad būtina gerbti žmogaus teises, nenaudoti prievartos. Spalio 19 d. Europos viršūnių tarybos susitikime ES šalių lyderiai net nesileido į diskusijas dėl Ispanijos ir Katalonijos konflikto. „To nėra mūsų darbotvarkėje, – pareiškė ES prezidentas Donaldas Tuskas. – Visi turime savo emocijas, nuomones, vertinimus, tačiau, formaliai kalbant, čia nėra erdvės ES įsikišti.“

Padėtis dėl Katalonijos siekio atsiskirti gali tapti nebekontroliuojama būtent dėl Ispanijos centrinės valdžios polinkio naudoti vis daugiau prievartos.

Tokia „nesikišimo politika“ gana ryškiai kontrastuoja su kitomis pastarųjų metų krizėmis, kurios apimdavo vieną ar kitą ES valstybę – nuo Graikijos finansinio kracho iki pabėgėlių iš Sirijos antplūdžio. Tuomet ES lyderiai drąsiai aiškino, kad tai visos Europos reikalas ir reikia būti solidariems. Net ir mažesnės ES valstybės, kurios kažkada pačios stengėsi išsiveržti iš didžiųjų priespaudos, pavyzdžiui, Slovėnija, Kroatija ar Baltijos šalys, labai atsargiai kalba apie paramą Katalonijos siekiams. Nors katalonai ieško sąsajų tarp buvusių išsivadavimo judėjimų SSRS ar Jugoslavijoje ir dabartinių Katalonijos pastangų ištrūkti iš Ispanijos, skirtumų yra labai daug. Todėl net ir mažosios ES narės laikosi bemaž tokios pat pozicijos kaip ir didžiosios.

Dvejopi standartai?

Tik Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neslepia pasimėgavimo, kad ES susiduria su dar viena problema ir neturi aiškaus jos sprendimo. Jis apkaltino ES dvejopų standartų taikymu – nurodė, jog europiečiams derėjo anksčiau pagalvoti apie separatistinių tendencijų plitimą, kai didžioji dalis ES šalių parėmė Kosovo atsiskyrimą nuo Serbijos 2008 m. Rusijos interesas įpilti žibalo į Europos skaldymosi ir susipriešinimo ugnį yra akivaizdus. Iki šiol V. Putimas negali atleisti Vakarams, kad buvo paskatinta ir pripažinta Kosovo nepriklausomybė. Į šį precedentą baksnojama pirštu ir teigiama, jog buvo išjudinti iki tol gana stabilūs pamatai, ant kurių stovėjo daugianacionalinė Europa, todėl separatistiniai procesai gali tapti nebevaldomi. Pačiai Rusijai tai yra aktuali problema, nes jai periodiškai taip pat tenka susidurti su separatizmo apraiškomis. ES lyderiai nenori skatinti Ispanijos skaidymosi, nes beveik kiekviena ES valstybė sudaryta iš kelių tautų ar skirtingą tapatybę turinčių istorinių regionų, kuriuose veikia politinės grupės, siekiančios didesnės autonomijos ar net atsiskyrimo. Pavyzdžiui, Prancūzijoje taip pat gyvena dalis katalonų, joje autonomijos siekia istoriniai Bretanės, Savojos, Normandijos regionai, o bene ryškiausiai galimos autonomijos klausimas keliamas Korsikos saloje. Italijoje taip pat veikia judėjimai už Sardinijos, Sicilijos, Lombardijos autonomiją ar net nepriklausomybę. Belgijoje regioninis Flandrijos ir Valonijos bendruomenių susiskaldymas pastaruoju metu sukeldavo tokias rimtas politines krizes, kad net būdavo sunku sudaryti efektyviai veikiančią nacionalinę vyriausybę. Todėl šiuo metu ES lyderiai turi gerokai daugiau motyvų remti Madridą, o ne Barseloną, kai reikia pasirinkti politinį stabilumą ar tautų apsisprendimo teisę. Kita vertus, Vakarai visuomet pabrėžia esminį skirtumą, kodėl Kosovas nusipelnė išimties ir pripažinimo. Nors tarptautinėje teisėje laikomasi principo, kad tik „motininei“ valstybei leidus galima tikėtis sėkmingo ir tarptautiniu mastu pripažįstamo atsiskyrimo, šį principą gali pakeisti būtinybė apsaugoti etninę ar religinę grupę nuo prievartos, kylančios iš centrinės valdžios. Kosovo nepriklausomybė buvo plačiu mastu pripažinta dėl to, jog Vakarai manė, kad Serbija nebegali užtikrinti saugaus Kosovo gyvavimo savo sudėtyje, o prievartos lygis tapo nebetoleruotinas.

Skirtingos prievartos formos

Padėtis dėl Katalonijos atsiskyrimo siekių gali tapti nebekontroliuojama būtent dėl Ispanijos centrinės valdžios polinkio naudoti vis daugiau prievartos. Neadekvati reakcija į Katalonijos referendumą, politinių kalinių atsiradimas, ketinimai įvesti tiesioginį valdymą ir panaikinti Katalonijos autonomines teises konfliktą tik dar labiau aštrina. Iki šiol Katalonijos politikai visuomet pabrėždavo, kad jie savo tikslų sieks tik taikiomis ir demokratinėmis priemonėmis, tačiau auganti priešprieša ir didėjanti smurto rizika ganėtinai ramų politinį konfliktą gali paversti neprognozuojamu susipriešinimu, kai abi pusės imtųsi ir smurto. Iki šiol Ispanija taip pat naudojo tik teisines priemones (Konstitucinis teismas vis priimdavo sprendimus, iš anksto skelbiančius, kad referendumų organizavimai dėl nepriklausomybės yra neteisėti), bet Katalonijos nepriklausomybės judėjimo lyderių suėmimai, kaltinimai politiniais nusikaltimais ar jėgos naudojimas prieš eilinius piliečius, norinčius dalyvauti referendume, jau kelia abejonių, ar tai tinkama reakcija demokratinei valstybei. Vis didesnis susipriešinimas gali vesti į ryškesnę ispanų priespaudą prieš katalonus. O tai skatins vis agresyvesnę katalonų reakciją. Vidinių ar išsivadavimo konfliktų teorijose dominuoja aiškinimai, kad pagrindinė priežastis, skatinanti konfliktus, – įvairių formų prievarta prieš tam tikrą tautinę, socialinę ar kultūrinę grupę. Bene žymiausias šio aiškinimo atstovas Johanas Galtungas teigė, jog konfliktuose mes paprastai matome tik tiesioginę prievartą – karinius susidūrimus ar teisėsaugos institucijų jėgos naudojimą prieš maištaujančias grupes. Tačiau, anot jo, beveik visi konfliktai kyla dėl to, kad nesprendžiamos užslėptos prievartos įtampos. Tokią užslėptą prievartą vienos grupės prieš kitas gali vykdyti struktūrinėmis priemonėmis (diskriminuoti tam tikras grupes ir nesuteikti joms vienodų ekonominių, socialinių galimybių) arba toleruodamos kultūrinę diskriminaciją (skatindamos kultūrinę ar socialinę atskirtį, istoriškai susiformavusį kitų grupių niekinimą ar izoliavimą nuo įprastų socialinių procesų, dalyvavimo politikoje). Anksčiau ar vėliau tokių užslėptų formų prievarta gali tapti atviro konflikto priežastimi. Dabartinė situacija rodo, kad Ispanijos valdžia renkasi konfliktą eskaluoti. Užuot bandę spręsti užslėptos prievartos atvejus ir ieškoti galimybių katalonams užtikrinti lygiavertiškumo jausmą, Ispanijos politikai mėgina užgniaužti šiurkščiomis priemonėmis ir pradeda naudoti tiesioginę prievartą. Tai prastas būdas mažinti įtampą šalyje ir bandyti nuraminti separatizmo plitimo bijančius kitus Europos politikus. Jei konflikto sprendimas pereis prie tiesioginio smurto, tai niekaip neprisidės prie ES pastangų išlaikyti stabilumą Bendrijoje.