Meniu
Prenumerata
šeštadienis, vasario 29 d.
VIEŠIEJI FINANSAI
EBPO atstovas B. Cournède: „Mokesčių vengimui mažinti reikia politinės valios“
Kotryna Tamkutė
EBPO
Borisas Cournede

Numatomam ūkio lėtėjimui būtina ruoštis šiandien, įsitikinęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Viešosios ekonomikos skyriaus vadovo pavaduotojas Borisas Cournède. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis aiškino, į ką vertėtų atkreipti dėmesį norint ne tik pakeisti mokesčių sistemą, bet padaryti ją palankesnę mokesčių mokėtojams, aplinkai ir ekonomikai.

– Kokios yra didžiausios viešųjų finansų problemos, su kuriomis susiduria EBPO valstybės narės?

– Daugelis jų visose valstybėse panašios. Vienas dažniausių iššūkių – didelė valstybės skola. Jūsų šalis, tiesa, išimtis iš taisyklės. Lietuvoje valstybės skola siekia 54 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), labiausiai įsiskolinusi – Graikija (193 proc.), nedaug nuo jos atsilieka Italija (147 proc.), Portugalija (139 proc.), JAV (136 proc.). Dalies šių valstybių biudžeto deficitas yra didelis: pavyzdžiui, JAV jis siekia 6,6 proc. BVP, Italijoje – 2,2 proc. BVP.

Valstybės privalo spręsti šias problemas ne tik dėl to, kad tai daryti nuolat ragina įvairios finansų priežiūros institucijos. Nuo to, kaip bus reaguojama, priklauso valstybės viešųjų finansų kokybė. Per pastaruosius du dešimtmečius viešųjų finansų plėtra daugelyje šalių vyko gana pasyviai. 2000-aisiais beveik visur itin išaugo sveikatos priežiūros išlaidos. Didele dalimi tai lėmė palyginti teigiamos visuomenės raidos tendencijos: ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, technologinis sveikatos priežiūros priemonių progresas. Tačiau efektyvaus šių procesų valdymo dar stokojama.

Pastarąjį dešimtmetį dauguma EBPO valstybių išgyvena etapą, kai itin didelį spaudimą viešiesiems finansams kelia visuomenės senėjimas. Tai smarkiai išaugino sveikatos priežiūros išlaidas.

Kita vertus, jos būtų dar didesnės, jei 2000-aisiais nebūtų vykdytos reformos. Tad iš dalies valstybės tam yra pasiruošusios, tiesa, ne visos. Iššūkis ateičiai yra aiškus – žingsnis po žingsnio reikia keisti pensijų sistemą, kad būtų užtikrintas jai palaikyti reikalingas finansavimo lygis. Negalima prarasti kontrolės, kai vidutinė gyvenimo trukmė taip sparčiai ilgėja. Vyresnio amžiaus žmonės darbo rinkai padėtų, tik klausimas, ar tuo bus pasinaudota.

– Jūsų paminėtos problemos aktualios visai EBPO bendruomenei, tačiau ar galima išskirti regionus, kuriuose vienos ar kitos problemų grupės yra bendros?

– Kalbant apie ekonomikos stabilumą, galima išskirti Pietų Europos valstybes, taip pat tokias šalis kaip JAV ar Japonija. Svarbi užduotis joms – gana didelę valstybės skolą sumažinti iki stabilesnio lygio. Tai padėtų pasiekti skirtingos priemonės. Pavyzdžiui, JAV, Japonijoje ar Didžiojoje Britanijoje vykdoma savarankiška pinigų politika, tad laiko pasiruošti sukrėtimams ar pokyčiams jos turi daugiau. Šalys gali sau leisti didesnę valstybės skolą, nes savarankiškai prisiima riziką. Pietų Europos šalys didesnį spaudimą sumažinti valstybės skolą patiria iš išorės.

Skirtumų galima įžvelgti ir vertinant valstybių viešųjų finansų kokybę. Kone visos EBPO narės prieš dešimtmetį susidūrė su ekonomikos traukimosi procesais, į kuriuos reagavo smarkiai sumažindamos valstybės kapitalo investicijas. Tai suprantama, nes būtent tokių veiksmų imtis tuo metu buvo lengviausia. Tačiau šiandien kyla didelis iššūkis. Valstybės kapitalo investicijos yra itin reikšminga viešųjų finansų dalis. Pietų Europos šalys, kadaise akylai stebėtos Tarptautinio valiutos fondo ir Europos finansų priežiūros institucijų, į ateitį turėtų investuoti aktyviau.

– Su kokiomis problemomis valstybės susidurs, jei nesusitvarkys su šiandieniais jūsų minėtais iššūkiais?

– Problemas galime padalyti į dvi grupes. Visų pirma, nesprendžiamas didelės valstybės skolos klausimas gali itin sumažinti šalies galimybes atlaikyti bet kokius ekonominius sunkumus, išauginti krizės riziką. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jei valstybėje nuolat auga išlaidos sveikatos priežiūrai, socialinei paramai, išvengti sunkumų ateityje taip pat gali būti labai sudėtinga. Šalis turi atrasti priemonių ūkio stabilumui užtikrinti.

Kita problemų grupė – viešųjų finansų kokybė. Nedidelėmis valstybės kapitalo investicijomis pasižyminčioms šalims ateityje gali būti itin sunku pasiekti aplinkos apsaugos tikslus, kitaip tariant, sukurti infrastruktūrą, reikalingą žaliajai ekonomikai palaikyti, t. y. transporto, elektros perdavimo infrastruktūrą. Kita vertus, tinkamai funkcionuojantys viešieji finansai ir jų sistema yra gyvybiškai svarbi šalies ekonomikai. Nors šiandien išlaikyti nedideles valstybės kapitalo investicijas apsimoka, po 10–20 metų įgyvendinti reikalingus infrastruktūros projektus gali tapti labai sunku.

Kalbant apie viešuosius finansus, svarbu paminėti, kad didelė dalis valstybių turi daug erdvės efektyviau išnaudoti savo mokesčių politiką. Pavyzdžiui, jos gali sumažinti ypač menkai apmokamos darbo jėgos apmokestinimą ir daugiau dėmesio skirti taršos mokesčiams. Tai ypač svarbu, jei valstybės nenori sukurti problemų žemos kvalifikacijos darbuotojams. Kitu atveju jų padėtis tik blogės, turint galvoje skaitmeninę darbo rinkos transformaciją. Mokesčių sistema prie jos taip pat turi prisitaikyti, reikia užtikrinti, kad mokesčiai nesidubliuos, kad bus rasta alternatyvių valstybės biudžeto finansavimo šaltinių. Tai ir jau mano minėti, ir nauji, tokie kaip vangiai įvedami nuosavybės, mokesčiai. Mokami kas metus, jie galėtų nemenkai papildyti daugelio valstybių biudžetus.

Siekiant tinkamai ir neskausmingai pereiti prie žaliosios ekonomikos, svarbūs aplinkos apsaugos mokesčiai. Jie padėtų išlošti visiems: padidinus aplinkos apsaugos mokesčius ir sumažinus darbo jėgos apmokestinimą, galima dviguba nauda darbuotojams ir aplinkai. Jei mokesčiai nukreipiami tinkamai auditorijai, nauda netgi triguba, nes padeda sumažinti pajamų nelygybę.

– Šimtai milijonų eurų mokesčių kasmet nepasiekia Lietuvos valstybės biudžeto. Ar ši problema aktuali ir kitoms šalims? Kaip su ja kovoti?

– Tai beveik universali problema, pradingusių pajamų iš mokesčių yra visose valstybėse. Išskirti galima tik Skandinavijos šalis. Jų vyriausybės sugeba išlaikyti itin žemą mokesčių vengimo lygį.

Prieš kelerius metus EBPO atlikome tyrimą ir priėjome gana paprastą išvadą: mokesčių vengimas glaudžiai susijęs su didesnėmis mokesčių surinkimo ir administravimo išlaidomis. EBPO itin aktyviai dalyvauja šioje diskusijoje ir valstybėms narėms teikia rekomendacijas, kaip sumažinti mokesčių vengimo problemą. Viena efektyvių priemonių – valstybių narių ir partnerių susitarimas automatiškai pranešti apie mokesčių kaitą.

Šiuo klausimu esu nusiteikęs optimistiškai, nes yra ne viena tokia priemonė. Prieš kelerius metus sutarėme dėl automatinio apsikeitimo informacija apie asmenų apmokestinimą, pelno mokesčio tarifus. Daug galimybių mokesčių surinkimo procedūroms suteikia skaitmeninės technologijos, tad manau, kad šiuo klausimu ateityje matysime tik pažangą. Mokesčių vengimą galime efektyviai mažinti tol, kol yra ne tik technologinių priemonių, bet ir politinė valia.

– Kokiomis priemonėmis valstybės turėtų užsitikrinti ekonominį atsparumą?

– Kuo didesnis šalies ekonominis atsparumas, tuo lengviau ji išgyvena ūkio sukrėtimus ir po jų atsigauna. EBPO patirtis ir analizė rodo, kad itin svarbu turėti tinkamai kapitalu aprūpintą bankų sektorių. Tai numato ir „Bazelis III“ – tarptautiniu mastu sutarti bankų kapitalo pakankamumo standartai. Tinkamai kapitalu aprūpintas bankų sektorius padeda susitvarkyti su ekonomikos krizės keliamais iššūkiais, užtikrina sąžiningą politiką bankų atžvilgiu. Tiesa, ūkiui tai ne itin efektyvus sprendimas, nes kelia daug politinių iššūkių. Tačiau turi būti taikomi tam tikri bankų veiklos priežiūros standartai, kad būtų tiksliai apskaičiuojamas jų turtas.

Kitas svarbus veiksnys ekonominiam atsparumui palaikyti susijęs su viešaisiais finansais. Užklupus ekonominiams sunkumams, valstybės skola turi būti maža arba vidutinio lygio, kad būtų išlaikyta galimybė skolintis. Esant aukštoms palūkanoms vyriausybės negali skolintis didelių sumų ir, susidūrusios su ūkio sukrėtimais, turi trumpalaikį biudžeto deficitą.

Ekonominis atsparumas gali būti identifikuojamas ir būsto rinkoje. Per krizę ji visuomet atsiduria dėmesio centre. Todėl vyriausybei svarbu gebėti apriboti, kokio dydžio paskolą, palyginti su būsto verte, gali pasiimti gyventojai. Mūsų tyrimai rodo, kad būstų rinkos ir bendrai ūkio sukrėtimų kyla mažiau, kai valstybės griežčiau riboja gyventojų galimybes skolintis.

Tinkamai veikianti būstų rinka taip pat didina ekonominį atsparumą. Kalbėdamas apie geresnį funkcionavimą, galvoje turiu du dalykus. Vienas jų – mokesčių sistema, kuri yra neutrali, tačiau neskatina žmonių turėti daug būsto vienetų. Ji turi būti tokia pati, nesvarbu, ar būstą asmuo nuomojasi, ar jis jam priklauso nuosavybės teisėmis. Mokesčiai turi priklausyti nuo to, kur asmuo nusprendžia dėti savo santaupas: investuoti į būstą, obligacijas ar kitą turtą. Tokia mokesčių sistema labai reta. Dauguma valstybių taiko mokesčių lengvatas nuosavame būste gyvenantiems asmenims, didesnes lengvatas investuojantiems į būstų rinką. Tai sudaro sąlygas būstų rinkos burbulams susidaryti.

– Kaip pokyčiai mokesčių sistemoje, mokesčių reforma galėtų paskatinti tvaresnį ekonomikos augimą?

– Didelę įtaką išlaidų srityje turi priemonės, kurios apima skirtingus mokesčių sistemos elementus. Pavyzdžiui, didinant valstybės kapitalo išlaidas švietimui, galima pagerinti ilgojo laikotarpio ekonomikos rezultatus. Panaši situacija galima ir mokesčių sistemoje: sumažinus darbo jėgos, kapitalo apmokestinimą ir padidinus nuosavybės, paveldėjimo ir aplinkos apsaugos mokesčius, galima paspartinti ūkio augimą. EBPO tyrimai rodo, kad svarstant apie mokesčių reformą labai svarbu atsižvelgti į tai, kokį pasiskirstymo efektą viena ar kita priemonė turės. Kai kurios jų, pavyzdžiui, padidinti paveldėjimo mokesčiai, tačiau sumažinti mokesčiai nedaug uždirbantiems šalies gyventojams, gali ne tik teigiamai paveikti ūkio augimą, bet ir sumažinti pajamų nelygybę.

O valstybės kapitalo investicijų didinimas ir bendrųjų administravimo išlaidų mažinimas abi sritis veikia gana neutraliai.

Dar kitos priemonės svarbios ūkiui ir aplinkos apsaugai, tačiau didina ekonominę nelygybę. Dažnai tokį efektą turi taršos mokestis. Mūsų tyrimai rodo, kad augantys taršos mokesčiai daro šiek tiek didesnę neigiamą įtaką mažai uždirbančiai visuomenės grupei, palyginti su vidutines ir aukštas pajamas gaunančiais gyventojais. Skirtumas nedidelis, tačiau pakankamas, kad būtų jaučiamas.

Tačiau jei iš aplinkos apsaugos mokesčių surinkti pinigai panaudojami mažai uždirbančių mokesčių naštai palengvinti, tokią pertvarką galime laikyti prie ekonominės lygybės prisidedančia reforma. Tam tikri mokesčių pakeitimai neretai priimami iš geros valios, tačiau neapskaičiuojamas galimas neigiamas poveikis. Todėl svarbu taikyti pakeitimų paketus, nes tai padeda augti ir ekonomikai, ir pajamoms, taip pat teigiamai veikia aplinkos apsaugą.

Kaip pavyzdį galiu pateikti mokesčių reformą vienoje Kanados provincijų, Britų Kolumbijoje, nusprendus, kad reikia įvesti anglies dioksido mokestį. Tai tinkamai parengtas mokestis, apimantis bet kokio pobūdžio anglies junginius į aplinką išmetančius šaltinius. Iš mokesčio gauti pinigai buvo perskirstyti taip, kad valdžia galėjo sumažinti pajamų mokesčius. Šie taikyti visiems gyventojams, tačiau daugiausia įtakos turėjo mažiau uždirbantiems. Be to, pelno mokestį valdžia sumažino ir provincijoje veikiančioms įmonėms. Tokia mokesčių reforma turėjo teigiamą poveikį aplinkai, mažas pajamas gaunantiems gyventojams ir ūkiui augti. Tai pavyzdys, kaip keičiama viešųjų finansų sistema duoda postūmį ekonomikai ir sumažina visuomenės atskirtį.

– Ekonomistai visame pasaulyje perspėja, kad ateinančiais metais ūkis augs lėčiau. Kaip į tai turėtų reaguoti valstybės? Kokius namų darbus jos turi atlikti?

– Ne paslaptis, kad gerokai efektyviau ir racionaliau ūkio nuosmukiui ruoštis tada, kai ekonomika auga. Toms valstybėms, kurios, siekdamos bent laikinai sumažinti viešųjų finansų deficitą, daug skolinasi, vertėtų jau dabar ieškoti būdų ir priemonių, kaip padidinti viešąsias išlaidas.

Kitoms šalims svarbu paruošti savo finansų sektorių, t. y. stiprinti finansų sektoriaus, ypač kapitalo, reguliavimą, užtikrinti jo stabilumą. Labai dažnai pastebime, kad finansų įstaigos tikisi per didelio pelno ir nuvertina praradimų riziką. Kapitalo reguliavimo tikslas yra užtikrinti, kad prognozės remtųsi kiek įmanoma tikslesniais duomenimis, kad finansų įstaigos būtų pasirengusios galimiems sukrėtimams.

B. Cournède

1998 m. dirbo analitiku Pasaulio banke, buvo atsakingas už būstų Alžyre projektą.

1998–2002 m. Prancūzijos ekonomikos, pramonės ir finansų ministerijos ekonomistas.

Ėjo ekonomikos docento pareigas Prancūzijos aukštosiose mokyklose.

Nuo 2002 m. dirba EBPO, 2013–2015 m. vadovavo EBPO grupei, kuri buvo atsakinga už finansų rinkas ir pinigų politiką. Nuo 2017 m. – EBPO Viešosios ekonomikos skyriaus vadovo pavaduotojas.

Dalyvavo atliekant tyrimus mokesčių politikos, finansinio reguliavimo, viešųjų finansų politikos, struktūrinių reformų ir klimato kaitos srityse, yra paskelbęs išsamią analizę apie tai, kaip mokesčių reforma gali paskatinti spartų ir socialiai įtraukų ekonomikos augimą.

2020 01 14 06:35
Spausdinti