Meniu
Prenumerata

šeštadienis, rugsėjo 19 d.
Britų Leninas
Simas Čelutka

Jeremy Corbyno pergalė – kairės atgimimas ar dovana konservatoriams?

Rugsėjo viduryje Jungtinės Karalystės dvipartinę sistemą sudrebino triuškinamas ultrakairiųjų pažiūrų parlamentaro J. Corbyno laimėjimas Leiboristų partijos lyderio rinkimuose. Seno sukirpimo socialistas, palaikomas profesinių sąjungų atstovų ir ypač politinės jėgos gretas neseniai papildžiusių jaunų aktyvistų, surinko 60 proc. balsų. Menkai žinomo partijos paribiui priklausiusio politiko šuolis nustebino daugelį apžvalgininkų, tačiau J. Corbyno fenomenas neatsitiktinis. Augantis nusivylimas politikos elitu sudarė sąlygas kraštutinės kairės populistinėms jėgoms triumfuoti Graikijoje („Syriza“) ir sustiprėti kitose šalyse, pavyzdžiui, Ispanijoje („Podemos“) ir net JAV (Bernie Sandersas).

Kaip J. Corbynui pavyko konsoliduoti tokį palaikymą? Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, pasitraukus Tony Blairo ir Gordono Browno tandemui iš valdančiųjų pozicijų 2010 m., partija pateko į idėjinį vakuumą. „Naujieji leiboristai“, kurie šalį valdė 13 metų (1997–2010 m.), sugebėjo atrasti savitą sėkmės formulę. Išsižadėję senųjų socializmo dogmų ir glaudžių santykių su profesinėmis sąjungomis, T. Blairo vadovaujami kairieji tapo rinkos ekonomikos bei modernizacijos šalininkais ir taip užkariavo politinį centrą. Pasinaudodama sociologo Anthony Giddenso idėjomis apie trečiąjį kelią, T. Blairo komanda sukūrė patrauklios ir pažangios partijos įvaizdį.

Trijų svarų rinkėjai

Pavyzdingai suręsti „naujųjų leiboristų“ pamatai netrukus ėmė trūkinėti. Visų pirma, išaugo kolegų nepasitenkinimas agresyvia T. Blairo užsienio politika ir jo besąlygišku pritarimu George’o W. Busho inicijuotam karui Irake. 2008 m. įsisiūbavusi finansų krizė sudavė rimtą smūgį rinkos ekonomikos šalininkams. Galiausiai, kraštutinė kairė bei profesinės sąjungos nesugebėjo atleisti T. Blairui už socializmo dogmų atsisakymą ir laukė tinkamos progos atkeršyti. 2010 m. išrinktas Edas Milibandas reagavo į šią nuotaikų kaitą – partiją vėl pakreipė kairėn. Jam vadovaujant stiprėjo įsitikinimas, kad būtent kairioji politika ir atotrūkis nuo „bleirizmo“ užtikrins leiboristų pergalę 2015 m. parlamento rinkimuose.

Viltys nepasiteisino – konservatoriai nelauktai didele persvara laimėjo rinkimus. Nors dauguma leiboristus palaikančių tyrimų centrų, analitikų ir partijos senbuvių kaip pagrindinę nesėkmės priežastį įvardijo būtent posūkį į kairę, nemaža dalis politinės organizacijos narių padėtį įvertino priešingai – esą jie nepakankamai radikaliai atsigręžė kairėn. Todėl netrukus kairysis sparnas iškėlė J. Corbyną, jau kelis dešimtmečius pažiūrų nekeičiantį maištininką, pagarsėjusį tuo, kad daugiau nei 500 kartų balsavo priešingai nei kolegų dauguma. Jo pozicijas itin sustiprino neseniai pakeista partijos vadovo rinkimų sistema: pirma, leiboristų parlamentarų balsas prilygintas eilinio nario balsui, antra, narystė partijoje jau kelerius metus tekainuoja tris svarus. Būtent šie beveik 106 tūkst. „trijų svarų rinkėjų“, iš kurių ypač didelį entuziazmą parodė idealistiškai nusiteikę jauni aktyvistai, nulėmė J. Corbyno sėkmę. Kita vertus, jo oponentai, leiboristų elito atstovai Andy Burnhamas, Yvette Cooper ir Liz Kendall rinkimų kampanijoje pasirodė nykiai. Jų atsargūs, nugludinti pareiškimai – idėjų bado simptomas. Jiems tiesiog pristigo energijos nuožmiems kairiųjų antpuoliams atremti.

Barzdos nesiskutantis, paprastai besirengiantis ir atvirai savo mintis dėstantis J. Corbynas pasirodė kaip šviežia alternatyva, nors atidžiau pažvelgus aiškėja, kad jo socialistinės nuostatos pasenusios ir beveik paraidžiui sutampa su partijai 1980–1983 m. vadovavusio Michaelo Footo pažiūromis.

J. Corbynas siekia nacionalizuoti energetikos ir geležinkelio bendroves, užverti kelią bet kokiai privatizacijai sveikatos apsaugos srityje, visiškai suvalstybinti šalies mokslo sistemą ir smarkiai padidinti Anglijos banko pinigų spausdinimo apsukas. Jis pasisako ir už reikšmingą mokesčių turtuoliams pakėlimą.

Vidurio ir Rytų Europos piliečiai turėtų susirūpinti dėl J. Corbyno simpatijų Vladimiro Putino Rusijai.

Dar kontroversiškesnės politiko pažiūros saugumo ir užsienio politikos srityje. Tapęs premjeru šis politikas stengtųsi, kad Jungtinė Karalystė išstotų iš NATO, smarkiai apkarpytų ginkluotosioms pajėgoms skiriamas lėšas. Rinkimų debatuose J. Corbynas negalėjo pasakyti, ar britų kariuomenė apskritai dar turi ką veikti šiame pasaulyje. Kaip ir M. Footas prieš 30 metų, J. Corbynas karštai palaiko nuostatą, esą Jungtinė Karalystė turėtų vienašališkai atsisakyti savo branduolinio arsenalo. Tuo metu, kai Rusijoje gaivinamas militarizmas, Artimuosiuose Rytuose siautėja terorizmas, o ES išgyvena pabėgėlių krizę, naujasis leiboristų lyderis, skelbiantis naivius pacifistinius šūkius, planuoja išvesti savo šalį iš pasaulio likimą sprendžiančių valstybių klubo. J. Corbynas taip pat neatmeta galimybės agituoti išstoti iš ES.

Kalba V. Putino žodžiais

Vidurio ir Rytų Europos piliečiai turėtų susirūpinti dėl J. Corbyno simpatijų Vladimiro Putino Rusijai. Kremliaus propagandos ruporą „Russia Today“ britas giria kaip objektyvų ir atvirai skleidžia mitą, esą NATO išprovokavo Krymo aneksiją ir agresiją Donbaso regione. Demokratijos principus lyg ir palaikantis politikas nepripažįsta ukrainiečių teisės į savivaldą, Ukrainą priskiria Maskvos įtakos zonai. Didžiausias blogis J. Corbynui ir jo šalininkams – JAV. Kadangi Rusija yra JAV priešininkė, V. Putino režimas tampa naudingu sąjungininku kovojant su bendru priešu, ar bent jau užsimerkiama prieš Kremliaus vykdomus nusikaltimus. Negana to, J. Corbynas yra vienas iš kontroversiškos organizacijos „Stop karui“ (Stop the War), kuriai priklauso ne vienas Stalino ir islamizmo simpatikas, lyderių. Kairuolį atvirai palaiko keli prastos reputacijos islamistai, teroristų grupuotes „Hamas“ ir „Hezbollah“ jis yra pavadinęs „draugais“. „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas pašiepė: „Turite puikius draugus, Jeremy.“

Ar J. Corbynas turi realių šansų tapti Jungtinės Karalystės premjeru? Vargu. Dauguma konservatorių ir dešiniųjų komentatorių neslepia piktdžiugos dėl didžiosios politinės oponentės – Leiboristų partijos – nuosmukio. Beveik neabejojama, kad J. Corbyno vadovaujama organizacija nepajėgs pasipriešinti konservatoriams 2020 m. rinkimuose. Leiboristų lyderis ir jo sekėjai akivaizdžiai pervertina kairiųjų idėjų populiarumą britų rinkėjų sluoksniuose. Menkai tikėtina, kad gana konservatyvūs Jungtinės Karalystės, buvusios jūrinės imperijos, rinkėjai palaikytų sunkiai suvokiamus J. Corbyno užsienio politikos pasiūlymus. Be to, Davido Camerono ir George’ Osborne’o vadovaujama vyriausybė artimiausiu metu pasistengs savo pusėn patraukti politinį centrą (lig šiol jo palaikymą leiboristams užtikrino T. Blairas su savo sekėjais) ir taip dar labiau sustiprins konservatorių pozicijas.

Galiausiai, J. Corbynas susidurs su didžiuliais sunkumais pačioje partijoje. T. Blairo valdymo metais įsitvirtinę senbuviai atvirai kritikuoja naująjį vadovą ir jam priešinasi. Partijos parlamentarai žada būti lojalūs tik tuo atveju, jei jiems bus leista laisvai balsuoti dėl tokių jautrių klausimų, kaip branduolinės programos pratęsimas, šalies likimas NATO ir ES. Net keli artimiausi sąjungininkai neslepia, jog šiais klausimais jie turi kitą nuomonę. Siekdamas efektyviai valdyti partiją, politikas turės padaryti nemažai kompromisų, bet tai nuvils gerbėjus, kuriems jis žadėjo „ideologinį grynumą“.

Vis dėlto konservatoriai neturėtų labai džiūgauti. Vakarų Europoje ir JAV populiarėjantis kairysis populizmas yra rimtų politinių bėdų ignoravimo padarinys: piliečiai iš tiesų jaučia atotrūkį nuo elito, socialinė atskirtis didėja, korporacijos pernelyg lengvai išsisuka nuo mokesčių, jaučiamas nuoširdus demokratijos deficitas.

Nors rytinėse ES šalyse kairiosios partijos nedominuoja, Vakarų Europos tendencijų nederėtų ignoruoti, nes, kaip liudija J. Corbyno, „Syrizos“ ir iš dalies Prancūzijos socialistų partijos pavyzdžiai, kairioji ekonomikos politika šiandien žengia koja kojon su proputiniškumu. Dešiniosios jėgos nebegali tiesiog tikėtis, kad jų rinkėjai išliks „iš principo konservatyvūs“, – atėjo laikas atidžiai ir kūrybingai reaguoti į problemas, apie kurias kalba patys piliečiai. Kitu atveju į J. Corbyną panašių veikėjų – V. Putinui palankių „naudingų idiotų“ – įtaka tik didės.

2015 11 11 11:46
Spausdinti