Meniu
Prenumerata

antradienis, gegužės 26 d.
POLITIKO PORTRETAS
Amžinas socialdemokratų maištininkas V. P. Andriukaitis
Kotryna Tamkutė
Fotobankas.
Vytenis Povilas Andriukaitis

Į Lietuvą iš Briuselio grįžtantis Vytenis Povilas Andriukaitis neketina likti politikos paraštėse

Nėra Algirdo Mykolo Brazausko? „Yra V. P. Andriukaitis“, – šypsojosi eurokomisaro, atsakingo už sveikatą ir maisto saugą, pareigas einantis politikas, klausiamas apie pertvarkų Lietuvoje įgyvendinimą.

Kai kurie V. P. Andriukaičio bendražygiai kilsteli antakį – pirmieji politiko žingsniai į Lietuvos nacionalinę politiką po penkerių metų pertraukos atrodo šlubčiojantys. Prezidento rinkimų pirmajame ture nesurinkta nė 5 proc. balsų, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) skilo, ryškaus atsinaujinimo nematyti, partijos pirmininkas Gintautas Paluckas nepasinaudojo proga patekti į Seimą. Ar iš šios krizės besikapstantiems kairiesiems tetrūksta aikštingu charakteriu garsėjančio V. P. Andriukaičio?

Tačiau kai kurie politikai ir apžvalgininkai V. P. Andriukaitį vadina solidžiu bei brandžiu politiku ir sako nujaučiantys, kad jo sugrįžimas į nacionalinę politiką turėtų būti itin stiprus. Ne tik dėl patirties bagažo – Sąjūdžio narys ir Nepriklausomybės Akto signataras aukščiausioje politikos lygoje jau trisdešimt metų. Tris kartus nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į prezidento postą, vadovavo Sveikatos apsaugos ministerijai.

Fotobankas
Vytenis Povilas Andriukaitis

Dar jaunuolis jis aktyviai įsitraukė į antisovietinio pogrindžio veiklą, įgijęs gydytojo specialybę vėliau tapo širdies ir kraujagyslių chirurgu, turi istorijos ir politikos mokslų dėstytojo specialybę. IQ paklaustas, kuo save laiko – politiku, gydytoju ar istoriku, V. P. Andriukaitis sakė: „Buvau ir esu klasikinio požiūrio į gyvenimą atstovas.“

Svarbią vietą politiko sąmonėje užima vaikystėje patirtas tėvynės ilgesys. 1951 m. gimęs Kiusiure, Jakutijoje, į Lietuvą V. P. Andriukaitis atvyko tik sulaukęs penkerių. „Iki tol nepažinau nei dienos, nei nakties, nežinojau, kas yra daržas, bulvė, obuolys, kaip žydi alyvos“, – pasakojo pašnekovas. Lietuvos idėją jam įdiegė 1941 m. birželio 14 d. į Sibirą ištremti tėvai – tėvas Alfonsas Andriukaitis buvo Lietuvos antisovietinės rezistencijos dalyvis, vienas pasirašiusiųjų 45 pabaltijiečių memorandumą, reiškiantį protestą prieš Molotovo–Ribbentropo paktą.

„Nuo mažų dienų mane žavėjo pirmojo Lietuvos valstybės atgimimo laikotarpio žmonės: Steponas Kairys, Vladas Lašas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Justinas Staugaitis ir kiti“, – sakė politikas. Jie esą susiformavo aplinkoje, kurioje buvo priimta, jog profesiją žmonės įgyja tam, kad galėtų tarnauti savo tautai, žmonijai. Nesvarbu, ar esi gydytojas, ar inžinierius, ar publicistas. „Grįžus į Lietuvą, tai veikė itin stipriai: jie jautrūs, pasiryžę, ištikimi, ne prisitaikėliai, kupini humanistinės atjautos. Jų darbai įkvėpė mane studijuoti mediciną“, – akcentavo pašnekovas.

Profesiją žmonės įgyja tam, kad galėtų tarnauti savo tautai, žmonijai. Nesvarbu, ar esi gydytojas, ar inžinierius, ar publicistas.

Greta to jam buvo svarbu aktyviai įsilieti į pasipriešinimą, paties žodžiais tariant, stalinistinei propagandai, marksizmo, leninizmo mokymui sukurti opoziciją. Dėl to ėmęsis gilintis į istoriją. „Buvo svarbu suprasti visuomeninius procesus ir tai, kokios vis dėlto yra mano pažiūros, – pasakojo politikas. – Visą laiką oponavau oficialiai valdžios linijai: nebuvau nei spaliukas, nei komjaunuolis, nei pionierius, nei komunistų partijos narys. Tačiau žinojau, kad mano pažymiai turi būti geriausi, o argumentai – stiprūs. Jei jūs kada mane atakuosite, tai tik kaip itin pasikausčiusį žmogų.“

Fotobankas
Vytenis Povilas Andriukaitis.

Vėliau jis ėmė svarstyti: jei galima gydyti žmogų, konkretų pacientą, galbūt verta padėti nuo esamų ligų išgydyti visuomenę. „Visuomenės sveikata, kaip šiandien pasakytume, man rūpėjo įvairiais aspektais, o mano mediko žinios ir šiandien padeda gydyti individą ir visuomenę. Galiu rašyti receptą individui ir visuomenės ligoms“, – sakė V. P. Andriukaitis. Jų esą yra labai daug: nuo masinių psichozių iki baisiausių rizikos veiksnių, nuo savižudybių iki nutukimo, nuo diabeto iki vėžio, nuo psichikos ligų iki neapykantos kultūros.

Žodžio žmogus

Po to, kai valdančiąją daugumą po 2012 m. spalį vykusių Seimo rinkimų sudarė LSDP, Darbo, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija, V. P. Andriukaitis buvo patvirtintas sveikatos apsaugos ministru. Vieni tokį tuomečio ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus pasirinkimą vertino itin pozityviai: pagaliau sveikatos apsaugos sričiai vadovaus politikas, kuris ją puikiai išmano.

Kiti įžvelgė trūkumų: būsimasis ministras niekada nebuvo vykdomojoje valdžioje. 2006 m. buvusio bendražygio Gedimino Kirkilo Vyriausybėje V. P. Andriukaičiui vietos neatsirado. Tuo metu jis nebuvo ir Seimo nariu, nes prieš pat 2004-ųjų rinkimus buvo apkaltintas korupcija ir pralaimėjo vienmandatėje apygardoje. Byla subliūško, o V. P. Andriukaitis dėl garbės ir orumo įžeidimo kreipėsi į teismą, galiausiai generalinis prokuroras Antanas Klimavičius jo ir dar dviejų politikų atsiprašė iš Seimo tribūnos.

Fotobanko nuotr.
Vytenis Povilas Andriukaitis

Visgi 2008 m. politikas grįžo į Seimą, o dar po ketverių metų entuziastingai pravėrė sveikatos apsaugos ministro kabineto duris. „Jis priklausė tai pirmajai po nepriklausomybės sveikatos sistemos kūrėjų kartai, kuri labai gerai žinojo, kokios sveikatos sistemos mes norime, nes ją su bendražygiais ir kūrė. Vėliau įteisino tiek Konstitucijoje, tiek sveikatos sistemos įstatymuose“, – IQ sakė Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo valdymo fakulteto Politikos mokslų instituto profesorė Danguolė Jankauskienė. Vėliau keičiantis valdžioms daug kas esą buvo pataisyta ir sukurta jau kitaip, todėl įgyvendinti savo idėjas V. P. Andriukaitis ėmėsi labai aktyviai.

V. P. Andriukaitis buvo pirmasis ministras, iš tiesų atstovavęs sveikatos politikai, mano psichiatras profesorius Dainius Pūras. Jis nežongliravo žodžiais ir tuščiais pažadais, kad Lietuvos žmones padarys sveikesnius, neužsiėmė demagogija ir aiškiai deklaravo, kad laikysis kairiesiems būdingos sveikatos politikos. Visgi jis pripažino, jog kritikos sveikatos apsaugos ministrui būta. „V. P. Andriukaitis buvo itin reiklus privačiam sektoriui, tačiau, matydamas jame daug krislų, nepastebėjo rąsto viešojo sektoriaus akyje, – kalbėjo D. Pūras. – Kai kalba pasisukdavo apie korupciją, kuri neabejotinai susijusi su tradiciniu viešųjų medicinos įstaigų ir medicinos elito protegavimu, ministras prarasdavo aštrumą, tarsi nematytų, kad būtent viešajam sektoriui ir ypač elitinėms įstaigoms reikia skaidrumo ir reiklios priežiūros.“

V. P. Andriukaitis suprato, kad Lietuvos medicinoje per toli nužengta neracionaliai plėtojant siauras biomedicinos sritis, kurioms reikia itin brangių technologijų. Medicinos elitui jis bandė kelti klausimą dėl neracionalių išlaidų brangiai medicininei įrangai ir tyrimams. „Medicinoje svarbiausia yra pirminė sveikatos priežiūra, kokybiškas šeimos gydytojų parengimas, tinkamas jų darbo apmokėjimas ir, žinoma, ligų prevencija. Turime savikritiškai pažiūrėti į medicinos elito atsakomybę – jo interesai turi mažai ką bendro su viešaisiais interesais. Sveikatos apsaugos ministras tai suprato, bet buvo per daug atsargus šį klausimą pajudinti ir susieti su medicinos elito atstovų atsakomybe“, – svarstė D. Pūras.

Pašnekovo teigimu, galima manyti, kad politikas teigiamai žiūrėjo į sovietinę mediciną, pabrėždamas universalų jos prieinamumą. „Šiuo klausimu jam nepritariu. Būtent sovietinėje medicinoje matau daug korupcinių mechanizmų ištakų – kai niekas nesitikėjo gauti tinkamos pagalbos valdiškoje sistemoje, susiformavo korupcinė kyšių ir pažinčių kultūra“, – sakė D. Pūras. Būtent tai, kad iki šiol politikos ir medicinos elitas naudoja šiuos mechanizmus, jo teigimu, ir yra svarbiausia kliūtis skaidrinti sveikatos sistemą. Iš V. P. Andriukaičio pasigesta ryžto tai pripažinti ir nustoti dangstyti.

A. Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės užmojai prieš privačią mediciną buvo įvertinti kaip didžiausia klaida, o ministras V. P. Andriukaitis – kaip prasčiausiai visuomenės lūkesčius pateisinantis ministrų kabineto narys.

Pro akis tai nepraslydo nei opozicijai, nei visuomenei. 2013 m. vasarį visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa parodė, kad A. Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės užmojai prieš privačią mediciną buvo įvertinti kaip didžiausia klaida, o ministras V. P. Andriukaitis – kaip prasčiausiai visuomenės lūkesčius pateisinantis ministrų kabineto narys. Tų pačių metų birželį 31 Seimo narys pasirašė interpeliaciją. Joje kelti klausimai dėl teiginių prieš privatų medicinos sektorių, dėl ministro komandos narių tinkamumo eiti pareigas, žerti priekaištai dėl sumažinto sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo.

Fotobankas
Vytenis Povilas Andriukaitis

Kita vertus, IQ kalbinti pašnekovai sutiko, kad kai kurie V. P. Andriukaičio žingsniai gali būti laikomi netgi istoriniais. Vienas jų – kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 53-iojo straipsnio išaiškinimo. Jame numatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, nemokamos medicinos pagalbos teikimą valstybės įstaigose numato įstatymas. „Konstitucinis Teismas tuo metu pasisakė, kad valstybė turi garantuoti gyventojams gyvybei gelbėti reikalingą pagalbą ir turi skirti tam tinkamą lėšų kiekį“, – aiškino D. Jankauskienė. Tai, jos teigimu, nėra įgyvendinta iki šiol. Šiuo žingsniu V. P. Andriukaitis esą padėjo tašką politinei demagogijai apie nemokamą mediciną.

Tremtis į Europą

2014 m. vasarą Seimas pritarė tam, ką opozicija vadino „politine V. P. Andriukaičio tremtimi“ – jis tapo oficialiu Lietuvos kandidatu eiti eurokomisaro pareigas. Kai kurie politikai nerimavo, kad tuometis sveikatos apsaugos ministras pasižymi karštakošiškumu, turi „napoleonišką ego“, nepakenčia kitaminčių. Tokios charakterio savybės, jų teigimu, gali trukdyti dirbti atsakingą, skirtingus interesus derinti įpareigojantį darbą. Jo esą net pats kandidatas nenori, tačiau partijos bendražygių ir šalies ministro pirmininko yra traukiamas iš kelio – V. P. Andriukaičio sukeltas sąmyšis sveikatos apsaugos politikoje neleidžia valdantiesiems „ramiai gyventi“.

Europos Parlamente būsimas Europos Komisijos (EK) narys, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą, buvo sutiktas gana pozityviai – parlamentarams pritrūko konkrečių įsipareigojimų, tačiau tai buvo vertinama kaip visos būsimos Jeano Claude’o Junckerio Komisijos savybė. Įtakingo žurnalo „Politico“ teigimu, jo rėmėjai tikėjosi, kad asmeninė V. P. Andriukaičio istorija padės visuomenės sveikatos darbotvarkę iškelti į dienos šviesą. Praėjus metams nuo paskyrimo tiek jo darbo stebėtojai, tiek pats eurokomisaras pripažino tikėjęsis, kad darbas vyks efektyviau. Kaip ir baiminosi opozicija Lietuvoje, jam koją kišo komunikacinių gebėjimų trūkumas, daug kam klausimų kėlė V. P. Andriukaičio nenoras remti J. C. Junckerio siekius sumažinti ES galiojančius reguliavimus ir skatinti ekonomiką. Pats V. P. Andriukaitis sako, kad pačiam vertinti savo veiklą EK būtų neetiška, bet džiaugiasi, jog teko joje dirbti, ir tvirtino, kad gerų sprendimų yra ne viena dešimtis.

Fotobankas
Vytenis Povilas Andriukaitis

Lietuvoje į V. P. Andriukaičio postą žiūrėta su nedidele pašaipa, „ne itin svarbiu“ jis imtas laikyti verdant diskusijoms dėl to, kurį portfelį gaus naujasis eurokomisaras Virginijus Sinkevičius. Tačiau, kaip pripažino D. Jankauskienė, V. P. Andriukaitis buvo aktyvus, įdomus, matomas ir charizmatiškas eurokomisaras. Kaip vieną svarbių jo darbų pašnekovė paminėjo Europoje sukurtus 24 retų ligų referencijos tinklus, į kuriuos galima nukreipti sunkius pacientus, sergančius retomis, dažnai genetinėmis ligomis, arba iš jų sulaukti pagalbos. „Pasiekti susitarimą tarp valstybių dėl taip brangiai kainuojančių medicinos paslaugų tikrai buvo nelengva“, – sakė D. Jankauskienė.

Darbo eurokomisaras turėjo daug ir jo nevengė. Jo kabineto narys Marco Valletta IQ pasakojo, kad didžiausias iššūkis, su kuriuos susiduria jo srityje dirbantys politikai, yra tai, kad kiekvienas klausimas liečia kiekvieną visuomenės narį. „Nesvarbu, ar tai būtų pesticidų naudojimas, ar maisto sauga, tai klausimai, reikalavę itin tvirtos pozicijos ir dažnai buvę nepopuliarūs pačioje EK, – sakė pašnekovas. – Pasitaikydavo atvejų, kai V. P. Andriukaitis stovėjo vienas prieš visus, bet vis tiek laikėsi savo ir, priimant sprendimus, pirmiausia skatino remtis mokslu.“

Į biurą, M. Vallettos teigimu, eurokomisaras ateidavo pirmas ir dažnai išeidavo paskutinis, darbui skirdavo dvylika valandų kiekvieną dieną. „Kartais netgi spėdavo pavalgyti“, – šypsojosi pašnekovas.

Be bilieto atgal

Per penkerius metus trukusią kadenciją EK į Lietuvą V. P. Andriukaitis sako grįžęs apie 70 kartų. Prisiekus naujai Ursulos von der Leyen komandai, politiko kelias į Lietuvą – be bilieto atgal. Užkietėjusiu socialdemokratu ir ryškiu visuomenininku save laikantis V. P. Andriukaitis sako besiviliantis atgaivinti „diskusijas apie socialdemokratinės politikos esmę, etiką, padorumą, principus, siekius“ ir suburti gerokai platesnį pažangių žmonių būrį.

Jo galimybių ir noro tai padaryti IQ kalbinti pašnekovai nenuvertina ir pripažįsta: V. P. Andriukaičio politinė patirtis itin svarbi, darbas EK jam suteikė pasitikėjimo ir kompetencijos. „Jis tikrai galėtų būti vienas stiprių ramsčių atsinaujinančiai partijai žengiant į priekį“, – IQ sakė parlamentaras, socialdemokratų partijos narys Juozas Olekas. Tačiau tai nebūtinai reiškia išpildytas jo pretenzijas partijai vadovauti. „Tai galėtų būti maksimalus planas, bet, tiesą sakant, sunku įsivaizduoti, kad taip galėtų nutikti“, – mano politologas Liutauras Gudžinskas. Jo teigimu, nors partijoje politikas yra itin gerbiamas kaip vienas jos įkūrėjų, ilgametis kairiųjų idėjų atstovas, visuotinio palaikymo, reikalingo G. Paluckui pakeisti, LSDP viduje jis neturi. Tad labiausiai tikėtinas tikslas – dalyvauti artėjančiuose Seimo rinkimuose pirmame penketuke ar dešimtuke ir tapti parlamento nariu.

Pats V. P. Andriukaitis neatmeta kitų alternatyvų ir pripažįsta jau sulaukęs kelių tarptautinių pasiūlymų. „Jei atsirastų galimybių tobulinti žinias, taikyti profesinę ir politinę patirtį, su mielu noru jas priimčiau“, – sakė politikas. Visgi nesvarbu, kaip ir kuria kryptimi pasisuktų politiko ateitis, realus ir aktyvus jo vaidmuo stiprinant kairiąją politiką Lietuvoje galėtų būti itin reikšmingas. Ypač sveikatos politikos srityje, glaudžiai susijusioje su žmogaus teisių apsauga.

„Dabar pasaulyje kilusi populistinio nacionalizmo mada ir yra pavojus, kad šis užkratas gali ateiti ir pas mus iš Vengrijos, Lenkijos ar kitų valstybių. Tad būtent tokie solidūs ir brandūs  politikai kaip V. P. Andriukaitis yra labai reikalingi tam, kad žmones paprotintų, išblaivintų ir neleistų Lietuvai užsikrėsti šiuo virusu, kuris nieko gero visuomenės raidai ir sveikatai nesiūlo“, – mano D. Pūras. Pagarba visuotinėms žmogaus teisėms, iš kurių šiandien Lietuvoje neretai pasišaipoma, yra būtina, siekiant užtikrinti ne tik visuomenės sveikatą.

„Borisai, tu neteisus“

ES interesus, V. P. Andriukaičio kolegų teigimu, jis iškelia aukščiau savo paties ir valstybių narių poreikių ir mano: mūsų ateitis yra Bendrijos ateitis. Turint galvoje jo tremtyje praleistą vaikystę ir jaunystėje patirtą sovietinio režimo persekiojimą, bet kokie viešojoje erdvėje skambantys ES palyginimai su Sovietų Sąjunga jam kelia pyktį. Prieš metus jį politikas išliejo ant tuomečio Didžiosios Britanijos užsienio politikos sekretoriaus Jeremy Hunto, Bendrijos veiksmus derybose dėl „Brexito“ palyginusio su sovietų režimo taikytomis priemonėmis.

Kritikos strėlių sulaukė ir tuo metu dar tik Didžiosios Britanijos premjero postą besimatavęs Borisas Johnsonas. Jo polinkį žarstyti, politiko teigimu, nepamatuotus pažadus, falsifikuoti istoriją ir nenorą suvokti tikrovę V. P. Andriukaitis palygino su buvusio Sovietų Sąjungos vadovo Boriso Jelcino elgesiu ir pridūrė: linkiu, kad netektų niekam ištarti frazės „Borisai, tu neteisus“.

V. P. Andriukaitis

1951 m. rugpjūčio 9 d. gimė Kiusiure, Jakutijoje.

Nuo 1969 m. antisovietinio pogrindžio dalyvis, dalyvavo pogrindinėje socialdemokratinio ratelio veikloje. 1975–1982 m. studijavo pogrindiniame Antano Strazdelio humanitarinės minties ir savišvietos universitete.

1975 m. Kauno medicinos institute įgijo medicinos gydytojo specialybę, dirbo Kauno 3-iojoje klinikinėje ligoninėje, vėliau – Ignalinos rajono centrinėje ligoninėje.

1976 m. buvo sulaikytas ir apklaustas KGB, sovietų valdžios areštuotas ir nubaustas 3 metų privalomąja registracija Ignalinoje, kontroliuojant vietos KGB skyriui.

1979–1984 m. mokėsi Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, įgijo istoriko, istorijos ir politikos mokslų dėstytojo specialybę.

1985–1993 m. Vilniaus respublikinės klinikinės ligoninės Širdies chirurgijos centro kardiochirurgas.

1987 m. baigė širdies ir kraujagyslių chirurgijos specializacijos kursus Maskvos Bakulevo širdies ir kraujagyslių chirurgijos institute. 1989 m. tapo pirmosios kategorijos širdies ir kraujagyslių chirurgu.

1988–1989 m. aktyviai rėmė LSDP atkūrimą, buvo LSDP veiklos atkūrimo iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys.

1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatas, darbo grupės, rengusios 1990 m. kovo 11 d. dokumentus, narys, Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Atkūrimo Akto signataras.

1992–2004, 2008–2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys.

1997, 2002, 2019 m. kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidentus.

1999–2001 m. LSDP pirmininkas.

2004–2008 m. viešosios įstaigos Socialinių ekonominių tyrimų instituto direktorius.

2012 m. gruodžio 13–2014 m. liepos 10 d. sveikatos apsaugos ministras.

Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 1 d. EK komisaras, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą.

2019 12 19 01:05
Spausdinti