PixabayNors sausio pradžioje Vladimiro Putino paskelbti Konstitucijos pakeitimai sukėlė daugiau klausimų nei atsakymų, tampa akivaizdu, kad Rusijos vadovas ketina pasirinkti, kas jį pakeis pasibaigus prezidento kadencijai 2024 m.
Portalo „Politico“ teigimu, valdžios permaišymo pasiūlymas, šiuo metu sėkmingai keliaujantis po Kremliui lojalų parlamentą, neleis V. Putinui prezidentauti po 2024 m. ir panaikins įstatymų spragas, kurios suteikė jam galimybę po trumpos premjero kadencijos 2008–2012 m. grįžti prie valdžios vairo.
Tačiau naujoji sistema užtikrins, kad, nors V. Putinas vieną dieną paliks svarbiausią šalies postą, jo propaguojama politika išliks.
V. Putinas, labai tikėtina, turėtų užimti atnaujintos ir sustiprintos Valstybės tarybos vadovo postą. Tai prezidentinis patariamasis organas, kuriam pavesta „nustatyti pagrindines vidaus, užsienio reikalų ir socioekonominės politikos kryptis“. Tai leistų politikui atsitraukti nuo kasdienio valstybės valdymo, bet nenutolti nuo svarbiausių valstybės klausimų.
Kadangi V. Putinas pasirinks kur kas mažiau galių turintį postą, jis turėtų pasirinkti ištikimą įpėdinį, kuris vestų šalį dabartinio Kremliaus valdovo nubrėžta kryptimi. Ši politinė pertvarka nukreipta į V. Putino palikimo išsaugojimą šalyje, kurioje nauji lyderiai įprastai atmeta savo pirmtakų ideologijas: Nikita Chruščiovas išardė Josifo Stalino asmenybės kultą, Borisas Jelcinas sunaikino Michailo Gorbačiovo bandytą išsaugoti valstybę, o ir pats V. Putinas galiausiai apsuko provakarietišką, reformistinį Boriso Jelcino kursą.
Spėlioti, ką V. Putinas pasirinks, gana sudėtinga. 67-erių Rusijos lyderis pasižymi paslaptingumu ir labai dažnai sprendimą priima paskutinę akimirką. V. Putinas ieškos kažko, kas būtų pakankamai stiprus suvaldyti didžiausią pasaulio valstybę ir ištikimas, kad užtikrintų saugumą jam pačiam ir jo sąjungininkams.
67-erių Rusijos lyderis pasižymi paslaptingumu ir labai dažnai sprendimą priima paskutinę akimirką.
Ne vieną dešimtmetį Rusijos elitą tirianti sociologė Olga Kryštanovskaja įsitikinusi, kad V. Putinas jau tikrai yra susiaurinęs galimų pretendentų sąrašą.
„Šių žmonių pasirinkimas jau nubrėžtas – jie jau yra svarbiausiose pozicijose“, – teigė sociologė.
Taigi kas, pasak portalo „Politico“, gali tapti V. Putino įpėdiniu?
M. Mišustinas iš Naktinės ledo ritulio lygos
Michailo Mišustino paskyrimas premjeru Rusijos gyventojams tikrai buvo netikėtas, o staigus gan gerbiamo, bet mažai žinomo mokesčių tarnybos vadovo paaukštinimas šį politiką įtraukė ir į galimo įpėdinio kalbas, net jei pradiniai jo šansai tebėra menki.
M. Mišustinas, žinomas dėl mokesčių sistemos skaitmeninimo, taip pat priklauso Maskvos CSKA ledo ritulio komandos bei nacionalinės ledo ritulio federacijos valdyboms. Ši sporto šaka šalyje jau seniai tapusi tam tikra įtakingiausių Rusijos asmenų bendravimo erdve – panašiai kaip golfas JAV. Ant ledo naujasis premjeras ir susipažino su V. Putinu – žaisdamas vienoje komandoje Naktinėje ledo ritulio lygoje.
53-ejų M. Mišustinas šiuo metu yra pasiekęs savo karjeros piką. Pasak analitiko Aleksandro Baunovo, anksčiau vykdyta ar dabar vykdoma veikla jį taip pat pastato tarp įtakingų Rusijos saugumo agentūrų vadų (žinomų kaip „siloviki“) ir biurokratinio aparato darbuotojų, nes jo vadovauta mokesčių tarnyba dirbo su dokumentais ir reglamentų įgyvendinimo srityje. Analitiko teigimu, M. Mišustinas, būdamas „protingas silovikas civilio drabužiais“, primena patį V. Putiną.
Pagrindinė M. Mišustino laukianti problema yra ta, kad premjeras istoriškai yra visą kritiką sutraukiantis objektas, tiek kalbant apie ambicingus valdančiosios partijos politikus, tiek apie paprastus šalies gyventojus, matančius nuolatinį savo pajamų mažėjimą ir niekaip nepažabojamą korupciją. Būtent premjero pirmtako Dmitrijaus Medvedevo reitingai per aštuonerius jo kaip premjero valdymo metus krito nuo 64 iki 37 proc.
Pagrindinė M. Mišustino laukianti problema yra ta, kad premjeras istoriškai yra visą kritiką sutraukiantis objektas.
Tačiau kai kurie mano, kad M. Mišustinas tėra tik „techninis“ premjeras, ir D. Medvedevas, kuriam buvo suteiktas naujai sukurtas V. Putino pavaduotojo saugumo taryboje postas, gali grįžti į prezidento postą, kaip buvo 2008 m.
Nepaisant šių svarstymų, dabar pagrindinė M. Mišustino užduotis bus pildyti V. Putino žarstomus pažadus pagerinti piliečių gyvenimo lygį. Būtent sėkmė vykdant darbus ir formuos politiko šansus tapti prezidentu.
S. Sobianinas ir jo tviskanti Maskva
Naujojoje vyriausybėje buvo patvirtinti keturi vicepremjerai, kurie laikomi M. Mišustino žmonėmis. Tačiau analitikų dėmesį patraukė tai, kad kiti penki yra susiję su Maskvos meru Sergejumi Sobianinu. Tai gali rodyti, kad 61-ų politikas irgi yra galimas pretendentas į prezidento postą.
Buvęs Tiumenės srities gubernatorius jau kurį laiką įvardijamas vienu įtakingiausių asmenų šalyje. Nors teoriškai šiuo metu jis tėra meras, S. Sobianinas laikomas nacionalinio lygmens politiku. 2005–2008 m. jis vadovavo V. Putino prezidentinei administracijai, o galiausiai pasekė paskui savo „globėją“ ir tapo vicepremjeru.
Maskva savo biudžetu stipriai lenkia bet kurį kitą regioną, o S. Sobianinas pradėjo įgyvendinti masinę senos statybos daugiabučių griovimo ir naujų statymo programą, kuri Rusijos sostinę turėtų paversti moderniu europietišku miestu. Politikas per ilgus metus poste sugebėjo išlaikyti efektyviai dirbančio mero įvaizdį.
„Maskvos meras yra net labiau mylimas regionuose nei pačioje Maskvoje, – rašė organizacijos „Carnegie Center“ redaktorius Andrejus Percevas. – Nebūtų labai sunku sugalvoti šūkį „Visa Rusija bus kaip Maskva“, ir daugelis patikėtų.“
Kaip pirmasis V. Putino technokratas ir ilgalaikis sąjungininkas S. Sobianinas tikrai turėtų būti galimų Kremliaus vadovų sąraše. Tačiau šio politiko paskyrimas sukeltų papildomą problemą ieškant naujo Kremliui lojalaus mero vis labiau besipriešinančioje sostinėje, kur bandymas neleisti opozicijos kandidatams dalyvauti rinkimuose sulaukė milžiniškų protestų.
Populiarusis S. Šoigu
Vienintelė politinė figūra, kuri populiarumu tik šiek tiek nusileidžia V. Putinui, – 64-erių gynybos ministras, kurį rusai yra išrinkę geriausiu šalies karo vadu po Antrojo pasaulinio karo generolo Georgijaus Žukovo.
Sergejaus Šoigu karjera prasidėjo kukliai – nuo statybos inžinieriaus pareigų tolimame Tuvos regione iki virsmo komunistų partijos funkcionieriumi ir Nacionalinio statybos komiteto vadovo pavaduotoju. Subyrėjus SSRS jis ėmėsi veiksmų, siekiant išlaikyti nepaklusnius regionus Kaukaze Maskvos sferoje.
S. Šoigu užsitarnavo visuomenės palankumą ir meilę imdamasis iniciatyvos tvarkytis su gamtos stichijomis, kai buvo nepaprastųjų situacijų ministru 1994–2012 m., o tada trumpai ėjo Maskvos regiono gubernatoriaus pareigas. Galiausiai jis tapo gynybos ministru ir gavo sunkią užduotį – peržiūrėti ir modernizuoti milžinišką Rusijos kariuomenę.
S. Šoigu yra labai artimos V. Putino aplinkos žmogus. Jie leidžia vasaras Tuvoje, kur yra dažnai pastebimi žvejojantys ar plaukiojantys valtimi.
Ironiška, tačiau S. Šoigu populiarumas, įtaka ir galia gali atsisukti prieš jį patį, nes tai tikrai neužtikrina tolimesnės ištikimybės V. Putinui.
Ironiška, tačiau S. Šoigu populiarumas, įtaka ir galia gali atsisukti prieš jį patį, nes tai tikrai neužtikrina tolimesnės ištikimybės V. Putinui. Jis yra tik trejais metais jaunesnis už prezidentą ir tapo žinomas gerokai anksčiau, nei dabartinis šalies vadovas atėjo į valdžią.
„Jis būtų per daug nepriklausomas, jei paskirtum jį į aukščiausią poziciją, – teigia „R.Politik“ ir „Carnegie Center“ analitikė Tatjana Stanovaja. – Jis nėra pakankamai įsipareigojęs V. Putinui dėl savo karjeros.“
Nepamirškime ir biurokratų
Chaotiškos naujų vyriausybės postų dalybos praplėtė ir galimų V. Putino įpėdinių sąrašą, ypač jei jis sugalvos išsirinkti ką nors būtent iš šių biurokratų, kaip padarė B. Jelcinas, paskirdamas jį patį dirbti prezidento administracijoje, tada – saugumo tarnybos vadovu, premjeru ir įpėdiniu vos per poros mėnesių laikotarpį.
Kremliaus funkcionierius 60-metis Andrejus Belusovas laikomas vienu galimų kandidatų, praėjusią savaitę jį paskyrus pirmuoju vicepremjeru. Būtent eidamas šias pareigas D. Medvedevas buvo parinktas būti prezidentu.
Žinomo sovietų ekonomisto sūnus A. Belusovas 2013 m. buvo paskirtas V. Putino patarėju ekonomikos klausimais ir tapo valstybinės naftos bendrovės „Rosneft“ valdybos pirmininku. Ne vieno šaltinio teigimu, jis su prezidentu dalijasi „saugumietišku“ pasaulio suvokimu, kad Rusija iš visų pusių yra apsupta priešų.
Kitas kandidatas – 61-ų Dmitrijus Kozakas, vicepremjeras, kuris buvo atsakingas už statybas Sočio olimpinėms žaidynėms, įvertintoms daugiau nei 50 mlrd. JAV dolerių. Dabar, pasak šaltinių, jis galbūt bus atsakingas už Rusijos kontroliuojamų respublikų Ukrainos rytuose priežiūrą.
Galimas kandidatas yra ir kitas vicepremjeras, 53-ejų Maratas Chusnulinas, kuris jau dabar ima kelti triukšmą dėl Maskvos „renovacijos“ programos plėtros į likusią Rusiją, perkeliant žmones iš mažų sovietinių pastatų į naujus.
Kiek mažiau žinomas kandidatas – 49-erių Vladimiras Medinskis – ultrakonservatyvus buvęs kultūros ministras, kuris dabar tapo V. Putino patarėju kultūros klausimais. Dar vienas kandidatas – 44-erių Igoris Krasnovas – greitai karjeros laiptais kylantis bylų tyrėjas, kuris turėtų pakeisti ilgalaikį V. Putino sąjungininką ir tapti generaliniu prokuroru.
Apsauginiai matuojasi valdžios kėdes
2016 m. V. Putinas pradėjo skirti savo buvusius apsauginius į regioninių gubernatorių postus, visuomenei svarstant, ar tokiomis priemonėmis dabartinis lyderis nebando parengti jų tapti galimais įpėdiniais.
Dabartinis Tulos gubernatorius Aleksejus Diuminas po darbo B. Jelcino ir V. Putino apsaugos komandoje buvo paaukštintas iki galingos Rusijos karinės vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) direktoriaus pavaduotojo ir galbūt prisidėjo prie Krymo aneksijos organizavimo.
Kitas galimas pasirinkimas – Dmitrijus Mironovas, kuris trumpai padirbėjo KGB, iki prisijungė prie slaptosios tarnybos 1991 m. Nuo 2013 m. jis užėmė aukštus postus Vidaus reikalų ministerijoje, o tada buvo paskirtas Jaroslavlio gubernatoriumi.
Kiti du – Sergejus Morozovas ir Jevgenijus Ziničevas – dirbo Federalinėje apsaugos tarnyboje, galiausiai buvo paskirti Astrachanės ir Kaliningrado gubernatoriais.
V. Putinas yra tikrai geros nuomonės apie šiuos apsauginius, ir jie tikrai gali būti svarstomi kaip vieni lojaliausių įpėdinių. Visi yra jaunesni nei 53-ejų. Tačiau jų persikėlimas į civilių gyvenimą vargiai gali būti pavadintas sėkmingu – tai gali gerokai apkartinti jų reputaciją. S. Morozovas ir J. Ziničevas galiausiai po poros mėnesių atsistatydino (J. Ziničevas dabar yra nepaprastųjų situacijų ministras). Pasak šaltinių, D. Mironovas beveik išvis nevyksta į savo valdomą regioną ir beveik visą administracinę atsakomybę yra perleidęs padėjėjui.
Kovai dėl valdžios perėmimo tęsiantis, V. Putinas, labai tikėtina, ir toliau laikys savo pasirinkimą paslaptyje.
Jeigu pasirinktas favoritas paaiškės per anksti, tai gali išprovokuoti vidinės galios grupuočių kovas. Kai kas spėlioja, kad prezidentas gali pasitraukti net prieš 2024 m., kad politinė struktūra nespėtų pasiruošti.
Tačiau eiliniams rusams šie pokyčiai vargiai duos naudos.
Visi galimi kandidatai tikrai ir toliau laikys griežtą politikos bei ekonomikos kontrolę, valdžioje nebelikus nei liberalų, nei kritikų, o pakeista Konstitucija reikalaus, kad bet kuris kandidatas į prezidentus būtų Rusijoje išgyvenęs bent 25 metus. Taip pat jis turėtų būti niekada neturėjęs užsienio paso ar leidimo gyventi svetur. Pagal šią taisyklę iškart atmetama opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno kandidatūra, nes 2010 m. jis studijavo Jeilio universitete JAV.
„Putinizmas tapo įprasta norma ir ji turi gyventojų palaikymą“, – teigia analitikė T. Stanovaja.
Taigi organizuojant valdžios perdavimą V. Putino tikslas yra konkretus ir tiesmukas – „jo sukurta Rusija turi ir likti jo Rusija“.
