Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, liepos 9 d.
ŠIAURĖS AFRIKA
Libijos pilietinis karas: pabaiga ne už kalnų?
Mantvydas Šemeta
Scanpix
Sukilėlis Libijoje.

Nuo 2011 m., kai Libijoje prasidėjo Arabų pavasaris ir buvo nužudytas ilgametis diktatorius Muammaras Gaddafi, situacija šalyje niekaip neatvėsta. Pirmąjį pilietinį karą pakeitė antras – dar aršesnis, kruvinesnis ir be numatomos pabaigos.

Pirmojo metu bent buvo aiškios kovotojų pusės ir jų tikslai, o dabartinė kova dėl visos Libijos kontrolės tampa klampia niuansų maišalyne, į kurią įklimpo ne tik šalies gyventojai, bet ir likęs pasaulis.

Dvi priešiškos stovyklos

2014 m. vykę rinkimai į naujai suformuotus Atstovų Rūmus baigėsi savotišku fiasko: rinkėjų aktyvumas tebuvo 18 proc., o kai kuriose šalies vietose dėl saugumo sumetimų rinkimai išvis nevyko. Todėl labai greitai prasidėjo svarstymai, kad šie rinkimai nelegalūs. Tačiau tokiai nuomonei pritarė ne visi.

Šie rinkimai šalį perskėlė į dvi pagrindines stovyklas: tai naujai išrinktų Atstovų Rūmų šalininkai, kurie privalėjo pasitraukti iš sostinės ir dabar veikia rytiniame Tobruko mieste, ir buvusio laikinojo parlamento, Generalinio nacionalinio kongreso, nariai ir šalininkai, nepripažinę naujų rinkimų teisėtumo ir vadinti Nacionalinio išgelbėjimo vyriausybe. Abi konfliktuojančios pusės turėjo jas palaikančias karines grupuotes ar ištisas kariuomenes.

Negana to, tuo metu šalyje dar gan aktyviai veikė vietinės gentinės grupuotės ir tada dar stiprios ISIS pajėgos, kurios po aršių kovų buvo įveiktos tik 2016 m.

Jungtinės Tautos (JT), bandydamos stabilizuoti situaciją šalyje ir sustabdyti vykstančią kovą dėl valdžios, 2015 m. inicijavo Nacionalinės vienybės vyriausybės sudarymą. Taip siekta abi stovyklas susodinti prie vieno stalo. Atrodė, kad šis planas pavyks, abi pusės bent laikinai išreiškė palaikymą šiai naujai vyriausybei, o 2016 m. Generalinio nacionalinio kongreso stovykla nutraukė savo veiklą. Tačiau Tobruko vyriausybė galiausiai atmetė naująjį susitarimą ir tapo konkuruojančia jėga Tripolyje veikiančiai tarptautinės bendruomenės pripažintai valdžiai.

Libijos nacionalinė armija ir K. Haftaras

Nuvertus M. Gaddafi režimą ir įveikus jo kariuomenę, laikinajai šalies valdžiai reikėjo sukurti naujas ginkluotąsias pajėgas. Taip atsirado Libijos nacionalinė armija (LNA), kuriai nuo 2014 m. iki šiol vadovauja vienas pagrindinių šio pilietinio karo veikėjų Khalifas Haftaras.

Generaliniam nacionaliniam kongresui atsisakius užleisti valdžią naujai išrinktiems Atstovų Rūmams, LNA skilo, didžiajai jos daliai pasirinkus K. Haftaro ir Atstovų Rūmų (Tobruko vyriausybės) pusę, ir ėmė kovoti su Tripolyje veikiančia vadžia bei šalyje pasklidusiomis islamistų karinėmis grupuotėmis.

2017 m. vasarą K. Haftaras paskelbė, kad jo pajėgoms pavyko užimti Bengazį – antrą pagal dydį Libijos miestą, o šiuo metu jo pajėgos ir Tobruko vyriausybė valdo beveik visus šalies naftos telkinius ir nuo 2019 m. balandžio LNA yra pasiekusi Tripolio priemiesčius.

Kovojančių pusių palaikymas nevienareikšmis

Labai dažnai įvairiuose konfliktuose pasaulio valstybės užima įprastas pozicijas – Vakarų pasaulis palaiko vieną pusę, o tokios valstybės kaip Rusija ar Kinija, turinčios savo „unikalią“ tiesą, – kitą. Tačiau Libijos konflikto atveju sunku įžvelgti tokią skirtį.

Palaikymą Nacionalinės vienybės vyriausybei yra išreiškusios JT ir ES, tačiau pavienių šių organizacijų valstybių narių požiūriai ne visada sutampa.

Iš Tripolio vyriausybės rėmėjų išsiskiria Turkija. Ji į šalį yra pasiuntusi savo karių, o greta Tripolio vyriausybės karių stovi ir Ankaros palaikomi laisvosios Sirijos kariuomenės sukilėliai. Turkija taip pat tiekia Nacionalinės vienybės vyriausybei ginklus. Šis turkų žingsnis, pasak portalo „Aljazeera“, yra motyvuotas noru įsitvirtinti naftos gausa pasižyminčioje valstybėje ir neleisti to padaryti savo konkurentams Jungtiniams Arabų Emyratams (JAE) ir Egiptui.

K. Haftaro ir jo atstovaujamos Tobruko vyriausybės sąjungininkų sąrašas yra kiek margesnis. Jų pusėje galima rasti buvusius M. Gaddafi rojalistus, Rusiją ar net galimai JAV. Tačiau ir čia viskas nėra taip paprasta.

Pagrindiniai ir savo pagalbos neslepiantys sąjungininkai yra JAE, kurių oro pajėgos aktyviai dalyvauja karinėse operacijose, kaimyninis Egiptas, slapta tiekiantis LNA ginkluotę, pinigais remianti Saudo Arabija ir savo karius siunčiantis Sudanas bei Jordanija.

Kiti sąjungininkai, nors ir teigia palaikantys taikias priemones, slapta padeda K. Haftarui. Rusija, siekianti didesnės įtakos regione, į pagalbą LNA išsiuntė savo liūdnai pagarsėjusį „Wagner“ samdinių dalinį ir stengiasi stabdyti bet kokią JT Saugumo Tarybos iniciatyvą.

Kiek įdomesnis šiame konflikte yra Prancūzijos vaidmuo. Nors oficialiai ši šalis yra išreiškusi palaikymą taikiam susitarimui, pasak portalo „Aljazeera“, blokuoja ES iniciatyvas stabdyti K. Hafataro tolimesnį veržimasi link Tripolio. Taip pat pakankamai daug įtarimų kelia ir galima šios šalies karinė pagalba, iškylant vis daugiau įrodymų apie prancūzišką ginkluotę LNA rankose.

JAV palaikymas irgi atrodo dviprasmiškas. Iš pradžių palaikiusios Nacionalinės vienybės vyriausybės kūrimą, Donaldui Trumpui tapus prezidentu, valstijos pareiškė nesikišiančios į Libijos reikalus. Tačiau prasidėjus Tripolio puolimui, JAV prezidentas ėmėsi liaupsinti K. Haftarą dėl jo vaidmens kovoje su terorizmu. Palankumą K. Haftarui gali išduoti ir JAV liepą blokuotas JT Saugumo Tarybos pasmerkimas dėl JAE subombarduoto sulaikymo centro, kai žuvo apie 40 žmonių, arba apsunkinantis faktas, jog K. Haftaras turi dvigubą Libijos ir JAV pilietybę.

Bevaisės taikos derybos

Antrajam Libijos pilietiniam karui vykstant jau beveik 6 metus, kitos pasaulio valstybės ne vieną kartą ėmėsi iniciatyvos bandydamos nutraukti tolimesnį kraujo liejimą.

Šių metų pradžioje nuraminti konfliktuojančias pusės pabandė Rusija ir Turkija. Prezidentas Vladimiras Putinas susisiekė su JAE ir Egipto vadovais, kad šie paspaustų K. Haftarą nutraukti ugnį. Atrodė, kad planas išdegė – sausio 12 d. LNA paskelbė, jog stabdo karinius veiksmus, o kitą dieną abi pusės susitiko Maskvoje, bandė pasiekti ilgalaikį susitarimą. Tačiau ilgos derybos baigėsi eiliniu šnipštu – K. Haftaras iš Rusijos išvyko taip nieko ir nepasirašęs.

Pirmosioms deryboms nepavykus, iniciatyvos ėmėsi Vokietija, kuri šį sekmadienį Berlyne organizuos dar vieną susitikimą. Portalas „Politico“ pranešė, kad ketvirtadienį Libijoje lankęsis Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas patvirtino, jog K. Haftaras yra pasirengęs toliau laikytis paliaubų, taip vėl suteikdamas vilties, kad galbūt šį kartą susitarti vis dėlto pavyks.

Tačiau ne visos valstybės taikos siekimo klausimu yra tokios pozityvios. Pasak Turkijos, galimas derybas ir taikų konflikto sprendimo būdą apsunkina, jei ne išvis padaro neįmanomą, K. Haftaro siekis suvienyti valstybę kariniu būdu. Ir tai visai nenuostabu, žinant, kad jo vadovaujama LNA yra dominuojanti karinė jėga šalyje, kuriai pasiekti ir užimti Tripolį tėra laiko klausimas.

Pabaiga ne už kalnų?

Neramumams nesibaigiant, o galimybei taikiai susitarti menkstant, kyla klausimas, kas laukia šios šalies ir kas galiausiai laimės.

Tikrai atrodo, kad pripažintai Tripolio valdžiai labai greitai ateis galas – ties sostine jau stovi K. Haftaro kariuomenė, prieiga prie pagrindinio šalies ištekliaus – naftos – yra užkirsta, o pasaulio galingųjų palaikymas, kartais ir ne tiesioginis, jau senokai yra nukrypęs į Tobruko pusę.

Atrodytų, kad JT bandymas suvienyti Libiją taikiomis priemonėmis baigėsi fiasko, kai net pagrindinės šios organizacijos narės, atsakingos už pasaulio saugumą, pasuka priešinga linkme.

Iš kitos pusės, K. Haftarui ir jo vadovaujamai LNA jau 9 mėnesius nepavyksta užimti Tripolio, o kova atrodo išties apylygė. Tai reiškia, kad nesugebėdamos konflikto išspręsti jėga, abi pusės privalės sėsti prie bendro stalo ir susitarti.

Nesvarbu, ar bus pasirinktas taikus, ar karinis būdas, tačiau atrodo, kad konfliktas dėl valdžios Libijoje gali labai greitai baigtis. Sunku nuspėti, ar būsima taika bus ilgalaikė, ar galiausiai išaugs į dar vieną pilietinį karą, tačiau vilties, jog šios šalies gyventojams jau nusibodo kovoti, tikrai yra.

2020 01 18 07:00
Spausdinti