Meniu
Prenumerata

trečiadienis, balandžio 21 d.


LIBERALIZMO BASTIONAS
Kaip suprasti Kanadą?
Kotryna Tamkutė

Tarp idealizmo ir pragmatizmo tarptautinėje arenoje įstrigusi Kanada – įrodymas, kad liberali politika turi ateitį

Prieš penkerius metus pasaulis atrodė itin atšiaurus liberalams. Lenkijoje ir Vengrijoje įsitvirtino dešinysis populizmas, JAV pergalingą žygį Baltųjų rūmų link pradėjo save Amerikos nacionalistu vadinęs Donaldas Trumpas, Jungtinė Karalystė rengėsi „Brexito“ referendumui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel plačiu frontu buvo puolama dėl pabėgėlių priėmimo, o Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas – dėl aplinkai draugiškos politikos. Rusijos režimo lyderis Vladimiras Putinas ir panašūs į jį autokratai lyg mantrą ėmė kartoti, kad liberalios vertybės jau atgyveno.

Tuo metu kanadiečiai pasirinko likti centre. 2015-aisiais po kiek daugiau nei dešimtmečio pertraukos Kanadoje į valdžią grįžo liberalų partija. 2019 m. charizmatiškasis partijos lyderis Justinas Trudeau antrą kartą iš eilės tapo šalies ministru pirmininku.

„Kiek daugiau nei prieš metus Kanada parodė, kad liberali politika gali būti stabili“, – IQ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Gintas Karalius. Ji atlaikė įvairias pasaulines madas ir atrėmė bet kokias kalbas apie liberalios demokratijos ir daugiakultūriškumo žlugimą.

Mažiau romantizuoto individualizmo

Pirmieji žmonės į Kanadą atvyko iš Sibiro, persikėlę per Beringo sąsiaurį Šiaurės Amerikoje jie įsikūrė maždaug prieš 14 tūkst. metų. Kolonistai iš Europos į dabartinės Kanados teritoriją įžengė XV a. pabaigoje, pirmąsias britų ir prancūzų kolonijas kurti imta po maždaug šimto metų. XVIII a. viduryje Prancūzijai atsisakius visų pretenzijų į savo valdytas žemes, ilgą laiką šalis gyvavo kaip Didžiosios Britanijos kolonija. Kanados savarankiškumą įtvirtinti pavyko tik 1982 m.

Tad tokia Kanada, kokia egzistuoja šiandien – ne tik palyginti jauna valstybė, bet ir susiformavusi kelių skirtingų kultūrų ir civilizacijų kontekste. 2016 m. gyventojų surašymo duomenimis, kanadiečiais save laiko 32 proc., anglais – 18,3 proc., škotais – 13,9 proc., prancūzais – 13,6 proc. šalies gyventojų. Beveik 41 proc. kanadiečių yra pirmos arba antros kartos imigrantai, penktadalis šalies gyventojų amžiaus pradžioje buvo gimę užsienyje.

Oficialiai Kanada yra dvikalbė valstybė, kurioje ketvirtis gyventojų yra prancūzakalbiai, o penktadalis laisvai kalba tiek angliškai, tiek prancūziškai. „Tad kanadiečiams kultūrų įvairovė yra kasdienis reiškinys ir nuolatinis iššūkis, – teigė Lietuvos ir Kanados prekybos rūmų prezidentas Rimas Čuplinskas. – Negana to, Kanados valdžia skatina imigrantus išlaikyti kultūrinę tapatybę.“

Visų jų sugyvenimas visada buvo vienas svarbiausių valstybės tikslų. „Kanados konstitucijoje įtvirtinta, kad „taika, tvarka ir geras valdymas“ yra pagrindiniai aspektai, kuriais remiantis turi būti formuojamas visuomenės gyvenimas, – IQ kalbėjo Kanados gynybos ir tarptautinių reikalų instituto ekspertas Andrew P. Rasiulis. – Tai kardinaliai skiriasi nuo principų, įtvirtintų kaimynių JAV jurisprudencijoje – „gyvenimas, laisvė ir laimės siekis“. Pastarasis pakeitė anksčiau gyvavusį nuosavybės siekį. Tai reiškia, kad kanadiečiai, priešingai nei amerikiečiai, labiau pabrėžia kolektyvinį gėrį. JAV, jei reikia rinktis iš individo ir bendruomeninio gėrio, visuomet nugali pirmasis.“

Kitaip tariant, kanadiečiai visų pirma stengiasi ieškoti kompromiso. Ir tai visuomet buvo būtinybė, o ne pasirinkimas. „Visame pasaulyje girdime antiimigracinę retoriką: uždarysime sienas, deportuosime nelegalius atvykėlius ir tada padėtis bus ramesnė. Kanada niekada neturėjo prabangos turėti vieningą visuomenę, – aiškino G. Karalius. – Jiems nuo pat pradžių reikėjo rasti tokią politinę sistemą, kuri neleistų visiems susipjauti, nueiti iki pilietinio karo.“

Lietuvoje liberalų partijos yra kiek daugiau į dešinę nei Kanados liberalų partija, joms artimesnė Johno Stuarto Millio filosofija.

Sprendimą rado kanadiečių filosofas Charlesas Tayloras – konceptualizavo daugiakultūriškumo sąvoką. „Ją apibrėžė kaip susitaikymą su faktu, kad visuomenė yra marga. Kitaip sakant, jei neturime pasirinkimo – žinome, kad visuomenė negali būti vienoda, reikia rasti kompromisą – sukurti sistemą, kaip tokią visuomenę gerai valdyti“, – kalbėjo politologas.

Neįprastų sprendimų negali sau leisti

Kompromiso ir sutarimo paieškos atsispindi ir Kanados politinėje sistemoje. Visų pirma, ji – konstitucinė monarchija, kurios galva – Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II. Jos įtaka šalyje maža, tačiau simbolinė, G. Karaliaus teigimu, savyje turinti tradicijos, vienybės elementus. Greta to šalyje veikia dvejų rūmų parlamentas, kuriame Senatas itin retai prieštarauja žemesniesiems Bendruomenių Rūmams. Kanadoje veikia daugiapartinė sistema, kurioje istoriškai vyrauja dvi partijos – konservatorių ir liberalų.

Jos, IQ pašnekovų teigimu, viena nuo kitos menkai tesiskiria, panašiai pabrėžia socialinį teisingumą, asmeninę bei ekonominę laisvę ir kultūrinę įvairovę. „Lietuvoje liberalų partijos yra kiek daugiau į dešinę nei Kanados liberalų partija, joms artimesnė Johno Stuarto Millio filosofija, – pabrėžė A. P. Rasiulis. – J. Trudeau vadovaujama partija irgi išaugo iš panašių šaknų, tačiau bėgant laikui pasistūmėjo daugiau į kairę. Šiandien liberalų partija palaiko laisvosios rinkos idėjas, tačiau neretai kalba ir apie didesnę valstybės intervenciją.“

Pašnekovo teigimu, visa tai jie daro labai gudriai: siekdami išsilaikyti valdžioje, liberalai stengiasi atliepti ir dešinėje, ir kairėje esančių rinkėjų lūkesčius. „Jei kairėje sustiprėja socialdemokratai, liberalai perima dalį jų retorikos, bet iš akių nepaleidžia ir konservatorių. Kitaip tariant, Kanados politikoje žaidimas vyksta politinio spektro centre. Kartais iškyla radikalesnių pažiūrų partijos, tačiau sėkmės jos sulaukia mažai“, – pasakojo A. P. Rasiulis.

Federalizmas – dar viena Kanados politinės sistemos sudedamųjų dalių. Ji užtikrina ne tik atskirų šalies provincijų savarankiškumą (kiekviena jų turi savo parlamentus, jų žinioje yra sveikatos apsaugos, švietimo sistemos), bet ir centrinės valdžios politikos ribas.

„Kanada yra taip padalyta, kad nuolat reikia su visais derėtis: šalyje paprastai sudaromos koalicinės vyriausybės, centrinė valdžia yra priversta kalbėtis su provincijomis, jei parlamentas nepatvirtina sosto kalbos – naujos vyriausybės programos, skelbiami išankstiniai rinkimai, – aiškino G. Karalius. – Būtent dėl to partijos negali sau leisti neįprastų ir visuomenei nepriimtinų sprendimų. Jų tiesiog negalės įgyvendinti.“

Gajūs atsiskyrimo siekiai

Tokia Kanadoje įsigalėjusi tarimosi kultūra esą ne tik padeda išlaikyti šalies stabilumą, bet ir apsaugo nuo populizmo įsigalėjimo. „Kai kuriose Vakarų Europos valstybėse jis aiškinamas tuo, kad, tradicinėms politinėms jėgoms stipriai supanašėjus, atsirado erdvės radikaliems, populistiniams judėjimams, – kalbėjo VU TSPMI dėstytojas. – Taip JAV prezidento rinkimus laimėjo D. Trumpas, Prancūzijoje iškilo Marine Le Pen.“ Kanados partijos taip pat supanašėjusios, tačiau kol kas tai netapo priežastimi iškilti įtakingiems populistiniams judėjimams.

Vis dėlto tam tikros skirtys Kanados visuomenėje egzistuoja. Reikšmingiausia jų ilgus metus buvo susijusi su prancūzakalbių siekiu išlaikyti savo kultūrinį identitetą. Didžioji dalis jų įsikūrę vienoje iš dešimties Kanados provincijų – Kvebeke.

„Save prancūzakalbiai laiko atskira tauta. Pretenzijas dėl pripažinimo jie reiškė „tyliosios revoliucijos“ metu, dėl nepriklausomybės balsuota du kartus – 1980 ir 1995 m. Nė vienas referendumas nebuvo sėkmingas, tiesa, paskutiniame dalyvavo 93 proc. rinkėjų, ir Kanados federalizmas laimėjo vos 1 proc.“, – priminė A. P. Rasiulis. 2006 m. Kanados parlamentas pareiškė, kad pripažįsta „kvebekiečių tautą susivienijusioje Kanadoje“. „Kitaip tariant, buvo sudaryta taika. Šiuo metu Kvebekas net turi savo atstovus Kanados ambasadose visame pasaulyje“, – sakė pašnekovas.

Separatizmo nuotaikos gyvos ir kitoje Kanados provincijoje – vakarinėje šalies dalyje prie JAV sienos įsikūrusioje Albertoje. Save vietos gyventojai taip pat suvokia kaip atskirą tautą. Jie svarsto arba sukurti atskirą valstybę su kitomis vakarinėmis Kanados provincijomis, arba prisijungti prie JAV. Vis dėlto Albertos atžvilgiu aktualus ir ekonominis elementas: būdama viena turtingesnių provincijų šalyje (2018 m. jos bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui buvo didesnis nei JAV, Singapūro, Islandijos ir beveik lygus Norvegijos), ji nuolat piktinasi vyriausybės perskirstymo politika. „Albertos gyventojai separatizmą naudoja kaip galimybę, tačiau konfliktas nėra aštrus, dėl jo jaudinamasi mažai“, – tvirtino A. P. Rasiulis.

Daug svarbesnis klausimas Kanados politinėje darbotvarkėje – vietos gyventojų, indėnų, padėtis. „Jų istorija labai liūdna – visų pirma, jų gyvenamos teritorijos buvo užimtos, jie patys vėliau išstumti į rezervatus“, – kalbėjo A. P. Rasiulis. Dabartinė Kanados vyriausybė, jo teigimu, stengiasi padėtį pagerinti, sustiprinti dialogą, kiek įmanoma įtraukti juos į sprendimų priėmimo procesus. „Bet tai užtruks dar labai daug metų“, – nuogąstavo pašnekovas.

Neišnaudoja potencialo

2015 m. į valdžią sugrįžę liberalai vidaus politikoje iš karto ėmėsi įgyvendinti per rinkimus duotus pažadus: buvo legalizuota marihuana pramogų tikslais, priimta vidurinį sluoksnį stiprinanti mokesčių reforma ir klimato kaitos mažinimo priemonės, stiprintas dialogas su Kanados čiabuviais. Paklaustas, kodėl lygiai pusė naujo ministrų kabineto narių buvo moterys, ministras pirmininkas J. Trudeau lakoniškai atsakė: „Kadangi dabar 2015-ieji.“

Užsienio politikoje liberalai pasiryžo sugrąžinti Kanados „atjaučiantį ir konstruktyvų balsą pasaulyje“, liberalizavo prekybą, didino imigraciją, priėmė nemažai pabėgėlių iš Sirijos ir stiprino Kanados dalyvavimą tarptautinėse organizacijose. „Kitaip tariant, jie faktiškai pasirinko atvirkštinį kursą JAV prezidento D. Trumpo vykdomai politikai“, – teigė R. Čuplinskas.

Kita vertus, tai Kanadai niekada nebuvo svetima. „Savo užsienio politikoje ji visuomet buvo linkusi remtis liberalizmo, daugiašališkumo principais, pasikliauti tarptautinėmis organizacijomis ir akcentuoti pagarbą žmogaus teisėms, liberalios demokratijos vertybėms, teisės viršenybei, – IQ sakė Vytauto Didžiojo universiteto docentė Gerda Jakštaitė. – Ji visuomet turėjo tam tikrų ambicijų būti laisvo pasaulio moraline lydere.“

Po to, kai kaimynės prezidentu buvo išrinktas nacionalistinio požiūrio neslepiantis D. Trumpas, Kanadai atsirado proga išlįsti iš JAV šešėlio ir tapti joms alternatyva: nuolat kalbėta apie klimato kaitos keliamas problemas, strateginiuose dokumentuose ir šalies lyderių retorikoje atsirado feministinės užsienio politikos sąvoka, sprendžiant tokius iššūkius kaip viruso COVID-19 pandemija Kanada siūlė bendradarbiauti ir į juos reaguoti daugiašališkai.

Kanados visuomenės klestėjimas tiesiogiai susijęs su naftos pramonės, žemės ūkio produktų, technologijų, ginklų eksportu į JAV, Azijos valstybes.

„Vis dėlto kartais atrodo, kad Kanados užsienio politika yra labiau parodomoji arba ji neišnaudoja viso turimo potencialo“, – atkreipė dėmesį G. Jakštaitė. Svarbiausia to iliustracija ji laiko tai, kad Kanadai, pritrūkus balsų, nepavyko tapti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare. „Ambicijos, matyt, didesnės, nei galimybės jas įgyvendinti“, – sakė pašnekovė.

G. Karalius akcentavo dar ir tai, kad už Kanados idealizmo užsienio politikoje slepiasi ir grynai pragmatiniai interesai: „Kanados ekonomika pagrįsta eksportu. Kitaip tariant, jos visuomenės klestėjimas tiesiogiai susijęs su naftos pramonės, žemės ūkio produktų, technologijų, ginklų eksportu į JAV, Azijos valstybes. To negali ignoruoti net ir itin vertybiškai nusiteikę politikai.“ Būtent todėl Kanada dažniau kalba apie žmogaus teisių problemas, nei imasi priemonių joms spręsti.

„Mes esame taikos žmonės, – šyptelėjo A. P. Rasiulis. – Karo nevengiame, tačiau svarbiausias mūsų interesas yra taika.“ Jis atkreipia dėmesį, kad Kanada yra vienos didžiausių pasaulio galybių kaimynė. JAV Kanadai – ne tik prekybos partnerė. „Nuo jų atsiskirti ir pabėgti negalime. Todėl turime siekti pusiausvyros“, – aiškino pašnekovas. Būtent todėl, jo teigimu, Kanada siekė JAV įsitraukimo į NATO: „Vienos veikiančios JAV mums pavojingesnės, nei esančios bloke.“

Vienintelis atvejis, kai Kanada, A. P. Rasiulio nuomone, padarė išimtį tikslui susodinti konfliktuojančias puses prie bendro stalo, yra 2014 m. įvykiai Ukrainoje. „Tuometis Kanados ministras pirmininkas konservatorius Stephenas Harperis prisiėmė vieną griežčiausių pozicijų tarp NATO ir ES valstybių – pareiškė, kad jei Rusija nepasitrauks iš Donbaso, Kanada su ja nutrauks bet kokius ryšius, – prisiminė pašnekovas. – To priežastis – itin nacionalistiškai nusiteikusi 1,2 mln. ukrainiečių diaspora. Jų balsai artėjančiuose rinkimuose buvo labai svarbūs.“

Santykių įkaitė

Bandymais derinti realistinius ir pragmatinius interesus ilgą laiką buvo grįstas Kanados bendradarbiavimas su Kinija. „Viena vertus, buvo nuolat pabrėžiamos su žmogaus teisėmis susijusios problemos, konstatuojama, kad Kanada laikosi vertybinės pozicijos, kita vertus, išliko tam tikras pragmatiškumas, veikimas tose srityse, kur interesai sutampa, laviruoti buvo bandoma tarptautinių organizacijų kontekste“, – teigė G. Jakštaitė.

Tačiau pastaruoju metu Kanada vis labiau panašėja į JAV ir Kinijos santykių įkaitę. Geriausias pavyzdys – Kanados konfliktas su Pekinu dėl Kinijos telekomunikacijų milžinės „Huawei“ vyriausiosios finansinių operacijų pareigūnės ir įmonės įkūrėjo dukters Meng Wanzhou sulaikymo.

„Viskas prasidėjo nuo to, kad JAV vienašališkai pasitraukė iš Irano branduolinio susitarimo ir paskelbė šaliai sankcijas. „Huawei“ ji apkaltino šių sankcijų pažeidimu“, – aiškino G. Karalius. Kanada, laikydamasi susitarimo su JAV, sulaikė Meng Wanzhou, o Kinija į tai atsakė sulaikydama du kanadiečius – buvusį diplomatą ir verslo konsultantą. Jiems pareikšti įtarimai šnipinėjimu.

„Įdomiausia tai, kad šioje situacijoje Kanados niekas neužstojo – kanadiečiai vis dar kalinami, jokios pozicijos neprisiėmė nei JAV, nei Europos šalys. Kanada kol kas mėgina laviruoti, tačiau labai pyksta, visų pirma, ant JAV, nes jos gina savo interesus, bet nemato, kaip nuo to kenčia kiti“, – pabrėžė pašnekovas.

Kitaip tariant, kanadiečiai ilgą laiką tarptautinėje arenoje stengėsi žaisti pagal taisykles, bet Kinija visas kortas sumaišė. „Kinija nėra demokratija, tai kapitalistinę sistemą valdantis autokratinis režimas, todėl pagal taisykles jis žaidžia tik tada, kai tai jam paranku, – tvirtino A. P. Rasiulis. – Kanadai laikas suprasti, kad egzistuoja ir realizmu grįsta galios politika, kurioje Otava turi būti pasiruošusi veikti.“ Kol kas jai tai daryti sunku.

2020 12 17 05:00
Spausdinti