Meniu
Prenumerata
trečiadienis, balandžio 1 d.
ŽINIASKLAIDA
A. Cooper: „Mes praradome JAV prezidentą kaip žodžio laisvės lyderį“
Kotryna Tamkutė
Vytas Neviera

Žiniasklaidos priemonės deda nemenkas pastangas, siekdamos atremti melagingų naujienų antpuolį, įsitikinusi žurnalistė, JAV Kolumbijos universiteto dėstytoja Ann Cooper. IQ apžvalgininkė Kotryna Tamkutė aiškinosi, kaip žiniasklaidos kasdienybę apsunkina JAV ir Rusijos valstybių lyderiai?

– Vis daugiau dėmesio skiriant kovai su melagingomis naujienomis, faktų iškraipymu, būtent žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės yra minimi kaip jos vėliavnešiai, pabrėžiant, kad visuomenei tai – per sunki užduotis. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?

– Sutikčiau, bet pabrėžčiau, kad ir mums, žurnalistams, ši našta itin sunki. Apie dezinformaciją JAV garsiai kalbėti ėmėme po 2016 m. prezidento rinkimų. Faktams tikrinti, žiniasklaidos raštingumui, kovai su dezinformacija ir melagingomis naujienomis nuo tos dienos imta skirti itin daug dėmesio. Anksčiau žiniasklaidos priemonės turėjo po vieną ar kelis šį darbą atliekančius žmones, o šiandien jų funkcijos atiduotos skyriams su keliomis dešimtimis darbuotojų. Anksčiau tai daugiau buvo techniniai darbuotojai, o šiandien – žurnalistai. Jie ne tik tikrina, ką pasakė JAV prezidentas Donaldas Trumpas, bet ir analizuoja, kaip melagingos naujienos sklinda pasaulyje, kokį poveikį jos turi, kas pagrindiniai jas kuriantys veikėjai. Tai jau tapo dalimi istorijų, pateikiamų greta politikos, verslo ar mokslo naujienų.

Kaip atrodo jų darbas? Įsivaizduokite, vyksta kandidatų į prezidento postą debatai. Žurnalistai žiūri transliaciją ir fiksuoja, ką vienas ar kitas debatų dalyvis pasako, tada tikrina – tai tiesa ar melas? Didelę jų veikos dalį apima darbas socialiniuose tinkluose, peržiūrint ir analizuojant masines auditorijas pasiekiančias žinutes.

2016 m. prezidento rinkimų kampanijos metu melagingų naujienų apie demokratų kandidatę Hillary Clinton antplūdį stebėjome feisbuke ir tviteryje. Naujienų portalo „BuzzFeed.News“ žurnalistai nusprendė išsiaiškinti, iš kur ši informacija sklinda ir kas už ją atsakingas. Siūlo galus jie rado Makedonijoje, kur keli vietos jaunuoliai kūrė memus, istorijas ir visa tai skelbė internete. Nuvykę ten žurnalistai išsiaiškino, kad makedonai to ėmėsi tik dėl pinigų, jiems nebuvo svarbu, nei kas ta H. Clinton, nei kokį poveikį jų kuriama informacija daro šalies demokratijai.

Šis darbas iš žurnalistų atima begalę laiko. Tokia veikla padėtų apsisaugoti nuo dezinformacijos, tačiau melas tarp žmonių sklinda gerokai greičiau nei tiesa. Socialiniame tinkle ar internete paskelbtas paveikslėlis ar vaizdo įrašas plinta šviesos greičiu, o jo analizė ir atsakymai į su juo susijusius klausimus pasirodo geriausiu atveju tik kitą dieną. Negana to, mokslininkai įsitikinę, kad jį matę žmonės dažniausiai nepastebi paneigimo. Tad ilgiau užtrunka ne melagingą naujieną sukurti, o ją patikrinti.

– Paradoksalu, tačiau politikai į žurnalistus vis tiek reaguoja kaip į grėsmę. Kas tai lemia?

– Politikai niekada žurnalistų nelaikė draugais. JAV nebuvo nė vieno žurnalistus mėgstančio prezidento. Nenuostabu – niekam nepatinka, kai apie juos atsiliepia kritiškai.

Tačiau Amerikoje pastaruoju metu vyksta išties dideli pokyčiai. Vienas jų – besikeičianti prezidento pozicija žurnalistų klausimu. Bene visi šalies vadovai iki D. Trumpo, nesvarbu, jei ir nemėgo, kaip ir ką žurnalistai apie juos rašo, net jei ir nepakęsdavo jų tekstų, vis tiek spaudos laisvės principo laikydavosi nepajudinamai. Jie tai darydavo viešai ir pasauliniu mastu. Jie garsiai kalbėdavo apie žodžio ir nuomonės laisvę, kolegoms kitose valstybėse kartodavo: jūs privalote nustoti kenkti žurnalistams, riboti jų laisvę, teisę į žinojimą ir informaciją. Tai buvo itin svarbu. D. Trumpas to nedaro. Mes praradome JAV prezidentą kaip pasaulinį žodžio laisvės lyderį.

Kitas ryškus pokytis susijęs su nuolatine D. Trumpo retorika. Dabartinis šalies prezidentas žiniasklaidą vadina „žmonijos priešu“. Šis žodžių junginys istoriškai yra priskiriamas Sovietų Sąjungos lyderiui Stalinui, kuris taip apibūdino besipriešinančius darbininkų revoliucijai ir kuris gyvybę atėmė milijonams žmonių, dar daugiau jų ištrėmė. D. Trumpas žurnalistus ir žiniasklaidos priemones įžeidžia nuolat, vadina juos liekanomis, melagingų naujienų skleidėjais ir panašiai. Vieną įtakingiausių žiniasklaidos priemonių „The New York Times“ jis laiko nykstančia, nors ji veikia pelningai, taip pat kartoja, kad CNN praranda auditoriją, nors yra priešingai.

D. Trumpas renkasi retoriką, kokios niekada anksčiau nesame girdėję. Ji žlugdanti, naikinanti, pabrėžtinai melaginga. Ją ne tik girdi, bet ir pasitelkia valstybių lyderiai visame pasaulyje, vyriausybės kuria ir įgyvendina įstatymus apie netikras naujienas – nuo kada vyriausybė gali spręsti, kas yra tikra, kas ne? Mane tai gąsdina.

Svarbu paminėti, kad JAV mes vis dar galime džiaugtis spaudos laisve, mūsų žurnalistai nėra įkalinti. Tačiau atmosfera, kurią kuria D. Trumpas, jo veiksmai ir kai kuriais atvejais jo neveiksnumas ilguoju laikotarpiu gali turėti ryškių padarinių.

A. Cooper: „Melas tarp žmonių sklinda greičiau nei tiesa.“ (Vyto Nevieros nuotr.)

– Jei kitąmet D. Trumpas bus perrinktas prezidentu, kokio blogiausio scenarijaus, jūsų nuomone, galime tikėtis?

– O, varge... Žurnalistikoje aš nemėgstu spekuliuoti. Tačiau nieko teigiamo nesitikėčiau.

– 1987 m. vadovavote radijo NPR biurui Maskvoje ir turėjote galimybę iš arti stebėti žiniasklaidos Rusijoje pokyčius. Ar buvo ženklų, kad žlugus Sovietų Sąjungai Rusija taps tokia valstybe, kokia yra šiandien?

– Šiandien situacija visiškai kitokia nei 1980-aisiais ir skiriasi nuo padėties 1990-aisiais, iš karto po Sovietų Sąjungos žlugimo. Pirmą kartą atvykusi į šalį, pamačiau platų ir įvairiapusį žiniasklaidos priemonių spektrą. Tada buvo galima suskaičiuoti tūkstančius laikraščių, žurnalų, televizijos kanalų ir radijo stočių. Tiesa, visos šios žiniasklaidos priemonės priklausė valstybei ir tiesiogiai buvo kontroliuojamos komunistų partijos. Jų skleidžiama informacija ir naujienos buvo cenzūruojamos ir nuobodžios. Štai apie vieną pirmųjų antisovietinių mitingų, įvykusių Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, naujienos buvo pateikiamos, tačiau kaip Vakarų akcija, kaip Centrinės žvalgybos agentūros užsakytas renginys.

Devintojo dešimtmečio antroje pusėje padėtis pradėjo keistis, žurnalistai įgijo daugiau laisvės. Kai pirmą kartą atvykau į Sovietų Sąjungą, Stalino kritika buvo neįsivaizduojamas dalykas, o vėliau tai tapo normalu. Kaip ir Lenino kritika, apskritai komunistų partijos politikos permąstymas ir viešas kvestionavimas. Žlugus Sovietų Sąjungai, žiniasklaidos laukas šalyje buvo itin gyvas ir greitai besikeičiantis, tačiau žiniasklaidos institucionalizacijai koją pakišo šalies ekonominis modelis.

Valstybė, vyriausybė ilgą laiką subsidijavo žiniasklaidos priemones. Kai ši parama baigėsi, jos nebesugebėjo išsilaikyti. Kai kurie žurnalistai ėmėsi dirbti šešėlyje: už pagiriamąjį straipsnį verslininkui ėmė kyšius, juos gaudavo ir už užsakovo konkurento kritiką. Labiausiai dėl to nukentėjo visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida – ji jautė, kad kažkas negerai.

Ši tendencija buvo itin sustiprėjusi, kai į valdžią žengė dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Jis ėmėsi visų priemonių, kad užtildytų žiniasklaidą. Turint galvoje menką visuomenės pasitikėjimą žurnalistais, tai nebuvo sunku. Su nepaklususiais V. Putinas susidorodavo arba pateikdavo pasiūlymą, kurio negalėjai atsisakyti. Panašiai nutiko tuo metu itin įtakingam žiniasklaidos verslo atstovui Vladimirui Gusinskiui. Jis buvo apkaltintas vengimu mokėti mokesčius, tad sulaukė ultimatumo: arba valstybės valdomai bendrovei „Gazprom“ perduosi savo verslą, arba sėsi į kalėjimą.

Žingsnis po žingsnio vyriausybė arba tiesiogiai V. Putinui atskaitingi oligarchai savo rankose sutelkė vis daugiau žiniasklaidos kontrolės. Šiandien valstybė kontroliuoja didžiąją dalį žiniasklaidos ir nepriklausomai, savarankiškai žurnalistikai Rusijoje liko labai mažai vietos.

– Kaip pasikeitė Lietuva nuo tada, kai rengėte reportažą apie antisovietinį mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje?

– Ji pasikeitė neatpažįstamai. Man, tiesa, svarbiausias yra laisvės, kurią turi žmonės, klausimas. Šiandien jūs galite išsakyti savo mintis, jūsų spauda yra laisva, jūs turite teisę gauti informaciją, stebėti valstybės kūrimo procesus ir aktyviai juose dalyvauti, garsiai kalbėti apie korupciją. Tai svarbiausi dalykai gyvai demokratijai. Taip, jūs turite politinių, ekonominių iššūkių, senų problemų, tačiau aš jaučiu, kad Lietuva kruopščiai dirba, ieškodama būdų jas išspręsti.

A. Cooper

1984–1986 m. Vašingtone įsikūrusio žurnalo „National Journal“ reporterė.

1987–1997 m. radijo NPR korespondentė, 1987–1991 m. biuro Maskvoje (Rusija), 1992–1995 m. biuro Johanesburge (Pietų Afrikos Respublika) vadovė, vėliau – korespondentė Jungtinėse Tautose.

1987 m. rugpjūčio 23 d. rengė reportažą apie antisovietinį mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, 1991 m. stebėjo Sausio 13-osios įvykius prie Lietuvos radijo ir televizijos bokšto.

1998–2006 m. nevyriausybinės organizacijos JAV Žurnalistų gynimo komiteto vykdomoji direktorė.

Nuo 2006 m. dirba JAV Kolumbijos universiteto Žurnalistikos mokykloje.

2020 01 21 01:44
Spausdinti