Meniu
Prenumerata

antradienis, rugpjūčio 11 d.
BALTARUSIJA
7 faktai apie A. Lukašenkos valdymą: ar kris „paskutinis Europos diktatorius“?
Margarita Vorobjovaitė
Scanpix
Aliaksandras Lukašenka

Koronaviruso epidemija, ekonominiai sunkumai ir Rusijos spaudimas Baltarusijoje sukūrė padėtį, kurios visiškai nesitikėjo ilgametis prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Net 26 metus šalį valdžiusiam politikui iškilo reali grėsmė netekti posto.

Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. numatyti prezidento rinkimai. Rinkdamas parašus, prezidentas A. Lukašenka susidūrė su pilietinio pasipriešinimo kampanija. Kai kurių žiniasklaidos tyrimų duomenimis, jo reitingas nukrito iki 3 proc., dėl to jį imta pravardžiuoti Saška 3 procentai.

Pateikiame kelis faktus apie paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamo A. Lukašenkos valdymą. Kaip nutiko, kad jo kėdė ėmė klibėti? Ir kuo tai gresia Lietuvai?

1. Atėjimas į valdžią

Pirmą kartą Baltarusijos prezidento rinkimus A. Lukašenka laimėjo 1994 m. Populiarumą ir tautos simpatijas jam padėjo iškovoti Antikorupcinės komisijos pirmininko postas ir arši kritika tuometei valdžiai.

Netrukus po to jis surengė net du referendumus dėl Konstitucijos pataisų ir pamažu sukonstravo tik jam vienam priklausančią valdžios vertikalę.

1995 m. devyniolika parlamento narių paskelbė bado streiką parlamente protestuodami prieš referendumo organizavimą nepaisydami parlamento pritarimo. Jie prieštaravo Konstitucijos pakeitimams, kuriais remdamasis A. Lukašenka turėtų galimybę paleisti parlamentą. A. Lukašenkos įsakymu OMON rinktinė tuomet sumušė ir jėga išvilko badaujančius deputatus iš posėdžių salės.

1996 m. A. Lukašenka pasirašė sutartį su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu dėl Suverenių Respublikų Bendrijos įsteigimo. Tais pačiais metais parlamentas balsų dauguma nusprendė pradėti apkaltos procesą A. Lukašenkai. Tada jis, pasinaudojęs netvarkingos posovietinės Konstitucijos suteiktomis teisėmis, surengė referendumą dėl vykdomosios valdžios išplėtimo, po kurio buvo paleistas parlamentas.

Po šio referendumo prezidentas įgavo didesnę galią ir pratęsė pirmąją kadenciją iki 2001 m.

2. Valdymo metai

Per 26 valdymo metus A. Lukašenka perrinktas penkis kartus. Daugumos politologų teigimu, priežastys, kodėl už jį vis balsuoja rinkėjai, paprastos: nostalgija sovietiniam režimui, kuria vis manipuliuoja Baltarusijos vadovas, dosniai žarstomi populistiniai pažadai ir gąsdinimas Vakarais, sisteminis palaikymas iš Rusijos pusės ir galiausiai tai, kad šalyje beveik neegzistuoja opozicija.

Pastarojo meto įvykiai poste užsisėdėjusiam A. Lukašenkai tapo nemalonia staigmena, kai jo sostas ėmė klibėti.

Šalies ekonomika pastaruoju metu išgyvena didelę stagnaciją, didžiąja dalimi dėl nuostolingai veikiančių valstybinių įmonių – 2018 m. šios įmonės padarė šaliai 1,7 mlrd. eurų nuostolių.

Per visus valdymo metus A. Lukašenka taip ir nesugebėjo įgyvendinti privatizacijos ar būtinų rinkos reformų. Dėl to ilgą laiką šalies ekonomika išsilaikė dėl didelių energetikos ir naftos kainų nuolaidų iš Rusijos. 

3. Santykiai su Rusija

2018 m. pabaigoje Rusijoje prasidėjus pakeitimams mokesčių sistemoje, Baltarusijai iškilo grėsmė netekti dalies nuolaidos ir A. Lukašenka ėmė reikalauti kompensacijų. Mainais už tai tuometis Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas pareikalavo padidinti abiejų šalių integraciją: buvo kalbama apie Sąjunginės valstybės sutartį ir gilesnę jos integraciją, nes iki šiol veikė 1999 m. gruodžio 8 d. pasirašyta sąjunginė Rusijos ir Baltarusijos sutartis, kuri buvo aiškiai nominali. Iš viso dėl šių valstybių bendradarbiavimo įvairiose politikos, ekonomikos, finansų, karinėje, socialinėje, kultūrinėje ir kitose sferose pasirašyta per 120 sutarčių. Tačiau Rusija pirmą kartą ėmėsi tokio ultimatumo.

Rusija pradėjo reikalauti bendro mokesčių kodekso, bendrai vykdomos išorinės prekybos bei pilietinio kodekso pataisų, t. y. dalinio dviejų šalių ekonomikų susijungimo.

Uždaros dvišalės derybos truko visus 2019 m., tačiau jų pabaigoje turėjęs įvykti iškilmingas dvišalio dokumento pasirašymas buvo atidėtas, o subsidijų iš Rusijos klausimas pakibo ore. 

4. Santykiai su ES ir JAV

Apsukriai veikiantis A. Lukašenka, kurį Vašingtonas praminė paskutiniu Europos diktatoriumi, ėmėsi visko, kad pagerintų savo įvaizdį ES akyse, stengdamasis atsiriboti nuo Rusijos politikos.

Aiškiai mėgindamas sušvelninti Vakarų šalių kritiką, jis paleido iš kalėjimo šešis opozicijos lyderius ir pelnė santūrių pagyrimų dėl Minske surengtų keturšalių taikos derybų, mėginant išspręsti konfliktą Ukrainoje.

Jam pavyko: ES bandydama išvilioti buvusią sovietinę respubliką iš Kremliaus šešėlio 2016 m. ES panaikino sankcijas A. Lukašenkai ir dar maždaug 170 šalies pareigūnų bei 3 bendrovėms. Pareigūnams panaikintas draudimas įvažiuoti į ES, iš naujo suteiktas priėjimas prie jų turto, kuris yra šalyse narėse.

JAV taip pat švelnina santykius, 2019 m. rugsėjį paskelbusi, kad pirmą kartą nuo 2008 m. grąžina į Baltarusiją savo ambasadorių. Tai įvyko netrukus po to, kai tuometis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas susitiko su A. Lukašenka Minske, norėdamas „pabrėžti JAV paramą Baltarusijos suverenumui ir nepriklausomybei“, kaip pabrėžė JAV ambasada.

5. Kėdę išklibino koronavirusas

Pasaulyje įsisiautėjus pandemijai, Baltarusijos prezidentas aktyviai stengėsi ją neigti savo šalyje. Iš pradžių jis siūlė gydyti koronavirusą degtine, traktoriumi ir ledo rituliu, vėliau surengė Pergalės dienos paradą ir atsisakė šalyje įvesti karantiną. Vis didėjant užsikrėtusiųjų skaičiui, nepasitenkinimą A. Lukašenka ėmė reikšti visi: nuo medikų, neaprūpintų apsaugos priemonėmis, iki pensininkų, kurie tvirtino, esą A. Lukašenka nesiima jokių priemonių virusui suvaldyti, nes nori juos numarinti ir sutaupyti pinigų pensijoms.

Iki COVID-19 krizės politologai ir stebėtojai spėjo, kad šie prezidento rinkimai bus patys nuobodžiausi ir labiausiai nuspėjami šalies istorijoje, tačiau nutiko priešingai. Subruzdę baltarusiai kaip niekada stipriai užsimanė pokyčių šalyje, dėl to vienas po kito iškilę opozicionieriai žaibiškai sulaukė populiarumo, o žmonės ėmė rikiuotis į eiles pasirašyti už jų dalyvavimą rinkimuose.

Ekspertai prognozuoja didžiulį Baltarusijos ekonomikos smukimą rudenį. Remiantis Baltarusijoje veikiančio nepriklausomo BEROC ekonomikos tyrimų centro duomenimis, apie 30 proc. gyventojų gali netekti darbo, todėl gyvenimo lygis šalyje dar labiau smuks.

6. Opozicija

Tinklaraštininkas Sergejus Tichonovskis dar vadinamas Baltarusijos Navalnu. Internetinėje platformoje jis kūrė autorinę laidą, kurioje pasakojo apie griūnantį Baltarusijos kaimą ir jame skurstančius žmones. Valdžios atstovai nelaikė S. Tichonovskio rimta opozicija, tad jis turėjo laiko išpopuliarėti tarp liaudies, todėl, kai pagaliau nusprendė kelti kandidatūrą į prezidento postą, sulaukė didelio palaikymo.

Kol S. Tichonovskis buvo areštuotas už dalyvavimą eiliniame proteste, Centrinis rinkimų komitetas atsisakė jį registruoti kandidatu, motyvuodamas tuo, kad šis nepateikė dokumentų asmeniškai. Tuomet nuspręsta, kad vietoj jo kandidatuos S. Tichonovskio žmona – Svetlana Tichanovskaja. Kampanijos šūkiu tapo „Stop tarakonui“, o simboliu – didžiulė šlepetė.

Kitas kandidatas – Viktoras Babarika – neseniai atsistatydino iš „Belgazprom“ banko valdybos pirmininko pareigų, kur dirbo dvidešimt metų. Kai kurie apžvalgininkai mano jį esant parankiausiu Maskvai iš visų kandidatų, nors pats V. Babarika apie ryšius su Rusija viešai kalba abstrakčiai, tačiau pabrėžia būtinybę gaivinti šalies ekonomiką. „Baltarusijos ekonomiką būtina skubiai reanimuoti, kitaip šalyje arba kils riaušės dėl nepritekliaus, arba šalis praras valstybingumą“, – pareiškė V. Babarika.

A. Lukašenkos pagrindiniu varžovu per šiuos rinkimus laikomas V. Babarika šį mėnesį buvo areštuotas įtariant finansiniais nusikaltimais, o kitą dieną prezidentas paskelbė, kad jo vyriausybė sužlugdė užsienio jėgų planą sukurstyti Baltarusijoje liaudies sukilimą.

Dar vienam realiausių A. Lukašenkos priešininkų rinkimuose dalyvauti uždrausta. Buvęs Baltarusijos ambasadorius JAV ir sėkmingo aukštųjų technologijų parko įkūrėjas Valerijus Cepkala Centrinei rinkimų komisijai pateikė 160 tūkst. surinktų parašų, kuriais remiamas jo iškėlimas kandidatu į šalies vadovus. Vis dėlto komisija pareiškė, kad tik 75 tūkst. jų yra galiojantys, o kandidatūrai į prezidentus iškelti reikia ne mažiau kaip 100 tūkst. parašų. Baltarusijos centrinė rinkimų komisija antradienį atmetė V. Cepkalos paraišką dalyvauti rugpjūtį rengiamuose šalies prezidento rinkimuose.

7. Lietuvos reakcija

Gegužės 4 d. Seimo grupės „Už demokratinę Baltarusiją“ pirmininkas Laurynas Kasčiūnas išplatino pranešimą dėl Baltarusijoje prasidėjusių masinių represijų prieš pilietinę visuomenę ir opoziciją. Pareiškime teigiama, kad Baltarusijos represinės struktūros suima ir tinklaraštininkus, aplinkosaugos aktyvistus, kurie tiesiog kelia klausimus dėl vietinių ekologinių problemų.

Pareiškime taip pat reiškiama nuostaba dėl užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus išsakytų minčių savaitgalį publikuotame interviu, kuriame jis ginasi, kad neva kaip čia mes galime kažką sakyti ar daryti dėl Baltarusijos, jeigu su ja šnekėtis pradėjo ir Vakarai. Absurdiškas pareiškimas. Priešingai, tai galimybė vienu balsu kartu su sąjungininkais įspėti ir paveikti šį autoritarinį režimą.

„Lietuva negali tylėti, kai kaimyninėje valstybėje diktatoriškas režimas persekioja savo piliečius tik dėl to, kad jie teisėtai naudojasi žodžio, susirinkimo, kitomis pilietinėmis ar politinėmis savo teisėmis. Kaip negalima tylėti ir dėl epidemijos nevaldymo, kuri yra tiesioginė grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui“, – sako L. Kasčiūnas.

Birželio 4 d. Lietuvai atstovaujantis Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius kartu su kolega iš Lenkijos ir Europos Parlamento delegacijos Baltarusijoje pirmininku Robertu Biedronu pasirašė laišką, kuriuo pasmerkė represijas, nukreiptas prieš Baltarusijos valdžios politinius oponentus.

„Gali būti, kad nebebus kitos išeities, kaip tik peržiūrėti Europos Sąjungos politiką Baltarusijos atžvilgiu, įskaitant ir naujų sankcijų už šiuos veiksmus atsakingiems pareigūnams įvedimą“, – rašoma pareiškime.

2020 07 07 07:20
Spausdinti