Meniu
Prenumerata

šeštadienis, rugsėjo 19 d.
Unija lėkštėje: gastronominiai pasivaikščiojimai po Lenkiją
Rasa Pangonytė
Tiškevičiaus koldūnai. (L. Falkowskio, W. Gorlewskio, A. Račiukaičio, P. Peleckio ir asmeninio E. Wołkanowska-Kołodziej archyvo nuotraukos)

Artima kaimynystė ir bendra valstybių istorija neišvengiamai paveikė Lietuvos ir Lenkijos gastronomijos kultūrą – sunku nesidalyti bendra virtuve gyvenant kartu. Rasa Pangonytė bando išnarplioti lietuviško bei lenkiško skonio kamuolį.

Jei lenkai ir lietuviai rengtų nacionalinių patiekalų parodą, abiejų pusių stalai, ko gero, būtų bemaž vienodi. Atsekti, kas dabartinėje šalies virtuvėje grynai lietuviška, kas – lenkiška, beveik neįmanoma.

„Kultūra visada buvo gyva ir atvira struktūra, nuolat sąveikaujanti (iki pat šių dienų) su kitomis kultūromis. Kai kalbame apie vienos ar kitos šalies įtaką kitai, man labiau patinka žodis „sąveika“. Ypač tai ryšku, kai kalbame apie taip glaudžiai susijusias valstybes – Lietuvą ir Lenkiją. Ir ši sąveika pirmiausia susijusi su kiek gilesniais sluoksniais nei konkretūs patiekalai“, – sako Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Laužikas.

Istorinės Lietuvos virtuvės tyrinėtojo nuomone, maistas yra materiali tradicijų, ideologijų ir įvaizdžių išraiška. Jo aiškinimu, istoriškai lenkiškoji virtuvė buvo skiriama nuo lietuviškosios taip, kaip kultūra skiriama nuo barbarybės. To ištakos siekia viduramžius, kai XIV a. pabaigoje Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai tapus Lenkijos karaliumi buvo būtina pagrįsti jo „didingą kilmę“, išsaugant istorinę tiesą apie Lietuvos pagoniškumą. Tai esą pasiekta pagrindžiant lietuvių kilmę iš romėnų.

2018 08 14 11:21
Spausdinti