Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, kovo 28 d.


Syta, plovas ir kiti totorių skanėstai
Rasa Pangonytė
(Edvard Blaževič nuotr.).

Totoriai ir lietuviai. Skirtinga religija, skirtingos tradicijos, ta pati žemė ir mėgstami valgiai. Vienus iš jų pasiskolinome, pervadinome savaip, kitų skonio paslaptį vis bandome perprasti. Rasa Pangonytė seka tradicinių totoriškų patiekalų kelią.

Kai XIV a. pabaigoje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimu į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę (LDK) atvyko pirmieji totoriai, kartu atkeliavo ir šios tautos tradicijos. „Lietuvos totoriai – pirmoji gausi musulmonų grupė, atsikrausčiusi į Rytų Europą. Su jų materialiuoju paveldu atkeliavo ir maitinimosi įpročiai. Per tuos 600–700 metų kai kas išliko, kai kas įgavo kitokių formų, nes reikėjo prisitaikyti prie vietos kultūros ir augmenijos, kitų sąlygų“, – sako Vilniaus universiteto dėstytoja, orientalistė, turkologė, totorių kultūros ir istorijos tyrinėtoja dr. Galina Miškinienė.

Mokslininkė apgailestauja, kad rašytinių šaltinių apie šios tautos virtuvę nėra daug: vieną kitą patarimą apie maistą tyrinėjamų rankraščių paraštėse galima aptikti, bet aiškios receptūros nerandama. Ji – žodinė, perduodama iš kartos į kartą.

Iš seniausių rašytinių šaltinių tyrinėtoja pamini XVI a. Petro Čiževskio vardu pasirašytą pamfletą „Totorių Alfurkanas“ ir XVI a. viduryje pasirodžiusį Mykolo Lietuvio traktatą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“. „Tie šaltiniai mini apsirijimą mėsa, kad buvo populiari ožkiena“, – kalba G. Miškinienė.

2018 06 01 15:35
Spausdinti