Meniu
Prenumerata

sekmadienis, rugsėjo 20 d.
Prie puodelio kafijos: Mažosios Lietuvos virtuvė
Rasa Pangonytė
(Asmeninio archyvo nuotr.)

Mažosios Lietuvos regionas buvo ir liks šiek tiek paslaptingas. Šio krašto žmones nuo kitų šalies gyventojų visada skyrė kitas tikėjimas, savita tarmė, tvarka ir kultūra. Kitokie čia ir tradicinių patiekalų skoniai – jų ieškojo Rasa Pangonytė.

„Atsinešiu kafijos, pasidarysime šventę“, – maloniai viešnagei Rusnėje nuteikė Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė, prašantis į svečius pasikalbėti apie lietuvininkų – senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų – maisto kultūrą. Kafija skamba gundančiai, o toks pavadinimas vartojamas tik šiame krašte ir apibūdina cikorijų ir pieno gėrimą.

Prie kafijos Rusnėje susėdame sekmadienio popietę. Simboliška, nes ir B. Servienės vaikystės prisiminimuose šis gėrimas šventadieninis. „Sekmadienį mus, vaikus, pažadindavo verdamos kafijos kvapas, kuris man iki šiol yra dieviškas“, – įkvėpusi aromato sakė pašnekovė. Kafijos visada buvo išverdama daug, nes šiuo kofeino neturinčiu gėrimu gali mėgautis visa šeima. Ir ryte, ir po sočių pietų, ir pavakariais.

Švelniai karstelėjęs, su pienu ragaujamas gėrimas tradiciškai verdamas iš trūkažolių (cikorijų) šaknų. Stiklainiukų su cikorijų gėrimo koncentratu dabar galima įsigyti parduotuvėse, tačiau anksčiau šią žaliavą šeima ruošdavosi pati. Kavai naudojamos mėlynai žydinčio augalo šaknys kasamos balandį ir gegužę. Kadangi tokiu metų laiku jos sunkiai atpažįstamos, trūkažolių augimo vietą, anot B. Servienės, reikia pasižymėti pagaliukais dar vasarą. Iškastos šaknys kruopščiai nuplaunamos, išdžiovinamos, pasmulkinamos ir paskrudinamos skardoje. Kad kava įgautų malonų karamelės aromatą, skrudinant būdavo įberiama cukraus. Išdžiūvusios šaknys dar susmulkinamos mėsmale.

2019 07 19 10:18
Spausdinti