Meniu
Prenumerata

antradienis, gegužės 26 d.
Pakantumo porcijos
Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Politikas, diplomatas Arūnas Gelūnas su žurnaliste Ieva Rekštyte-Matuliauske sutaria susitikti netoli Kauno pilies, modernios sezoninės virtuvės restorane „Ieti“. Sumanymas išragauti meniu patiria fiasko, tačiau pietus išgelbėja diplomatija ir pozityvumas.

Būna dienų lyg tyčia. „Iš meniu galite rinktis vakare, dieną duodame tik dienos pietus, – kuo ramiausiu veidu paaiškina padavėja ir nokautuoja pridurdama: – Šiandien iš pagrindinių patiekalų beliko kiauliena.“ „Galime eiti ir kitur“, – nusiminusi siūlau A. Gelūnui, bet jis papurto galvą: „Blaškytis – prastas ženklas. Likime.“ Jo ryžtingumas įkvepia, bet vis tiek lieku susierzinusi, kad man nė neatėjo į galvą pasidomėti šio restorano maitinimo „modeliu“. Didvyriškai užsisakome tai, kas likę: po porciją salotų su pomidorais, kiaušiniais ir stintenių ikrais, aš – porų ir bulvių sriubos, o mano kompanionas – kiaulienos su kuskusu. „Atvirai pasakius, kiauliena yra paskutinis pasirinkimas iš meniu – draugiškai mirkteli. – Kadaise gana rimtai užsiėmiau joga ir rinkausi vegetarišką mitybą. Tuomet man buvo 17–19 metų ir tai buvo niūrūs sovietiniai laikai. Racione dominavo daržovės, riešutai, žuvys, kiaušiniai. Reikėjo rimto nusiteikimo tokiu ekonomiškai sudėtingu laikotarpiu pasirinkti nevalgyti mėsos, nes be jos nelabai kas buvo.“ A. Gelūnas prajunka pagalvojęs, jog vėliau turėjo sau pripažinti, kad vegetariška mityba visgi džiugina mažiau nei saikingas mėsos valgymas.

Netrukus ant stalo patiekta šilta ruginė duona su alyvuogių aliejumi bemat pataiso nuotaiką. Lauždamas duonos riekę ir merkdamas ją į žalsvą aromatingą skystį, pašnekovas nutaria, kad artimiausios jam – italų ir japonų virtuvės, trykštančios šviežumu ir natūralumu. „Japonų valgiai – kaip į dėžutes sudėlioti meno kūriniai. Italų virtuvė daugiau liaudiška, bet ne mažiau puiki. O dabar jau gerai pažįstama prancūzų gastronomija man atrodo per daug rafinuota, nors turiu pripažinti, kad virėjai daro įspūdingus dalykus.“

O ar A. Gelūnas ilgėjosi kokių nors lietuviškų valgių gyvendamas Prancūzijoje? „Pripažinkime, kad mūsų kulinarinės tradicijos ne pačios sveikiausios. Na, bent jau posakis „spirgas spirgui spirgas“ tikrai ne man, – šypteli, bet netrukus, pasidavęs nostalgijai, atlyžta. – Visgi su malonumu prisimenu vaikystėje keptas bulvines bandas ant kopūstų lapų. O gerai pagaminti teisingo dydžio cepelinai, pavyzdžiui, šaltą žiemos dieną po fizinio krūvio, yra nuostabus valgis.“

2017 02 09 20:22
Spausdinti