Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
Kasdienybės grožis
Viktorija Vitkauskaitė

Bent kelerius pastaruosius metus naujakuriai Lietuvoje savo namų stilių dažnai įvardija kaip skandinavišką minimalizmą. Regis, pirmasis šio junginio žodis be antrojo net neegzistuoja. Tačiau Viktorijos Vitkauskaitės viešnagė Švedijos ambasadorės Cecilios Ruthström-Ruin rezidencijoje šį mitą sugriauna vos pravėrus duris.

Penktus metus Vilniuje gyvenančios ambasadorės darbo vietą ir namus teskiria keli žingsniai. Į Didžiąją gatvę fasadu žvelgia ambasada, o rezidencija nuo miesto šurmulio atsitraukusi nedideliu vidinio kiemo atstumu. Ar faktas, kad asmeniniai ir profesiniai reikalai verda kone vienoje erdvėje, neerzina? Ambasadorė šypteli, jog jai tai kaip tik atrodo pranašumas. „Ambasadoriumi dirbi 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę. Tad man toks gyvenimas šalia darbo vietos kaip tik labai patinka, be to, visada esu arti šeimos. Matau tik vieną trūkumą – nepakankamą judėjimą. Juk į darbą paprastai iš namų reikia eiti, o čia viskas – vienoje vietoje. Todėl, kai tik galiu, atsisakau automobilio ir į susitikimus važiuoju dviračiu arba einu pėsčia“, – sako ambasadorė.

Švedijos ambasadorė Cecilia Ruthström-Ruin. (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Švedijos ambasadorė Cecilia Ruthström-Ruin. (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Pirmą kartą būsimus savo namus Vilniuje diplomatė išvydo nuotraukose. Dar XVI a. Vilniaus miesto archyvuose pirmą sykį paminėtas pastatas (tiksliau, tuometis kelių pastatų ansamblis) pačiame senamiestyje ambasadorę sužavėjo iš karto. Ko gero, visai kitokį pirmą įspūdį jis paliko Švedijos vyriausybės atstovams, prieš 20 metų nupirkusiems šį ansamblį ambasados ir rezidencijos reikmėms. Tuomet tai buvo vienas iš daugelio apgriuvusių, tuščiomis langų ir durų ertmėmis į miestą žvelgiančių pastatų.

Švedų architektų ir lietuvių meistrų prikeltas statinys virto jaukia rezidencija, kurios antrame aukšte įrengti privatūs ambasadorės šeimos apartamentai. Už dailaus tipinio Vilniaus senamiesčio namo fasado slypi erdvė, kurioje atsiskleidžia gražiausios Švedijos dizaino, meno ir dailiųjų amatų tradicijos. Ambasadorė pripažįsta, kad ne vienas jos kraštietis rezidencijoje atsidūsta: „Čia jaučiuosi kaip namie.“

Švediško stiliaus mitai

Nors rezidencijos gyventojai keičiasi kas kelerius metus, žvalgydamasis po nestandartines jos erdves neapčiuopi jokio laikinumo jausmo. Priešingai, šiltos sienų spalvos, kokybiška tekstilė, spalvingais raštais išmarginti minkštieji baldai, daugybė meno kūrinių ir itin atidžiai parinktas apšvietimas sukuria ypač jaukią atmosferą.

O kurgi tas dažnai Lietuvoje eskaluojamas skandinaviškas minimalizmas: tuščios erdvės ir beveik jokių spalvinių inkliuzų nepertraukiami balti ir pilki tonai? Ambasadorė šypsosi, kad su tokiais mitais apie švedišką interjero stilių tenka susidurti dažnai. Net sukurtas filmas „Keturi rudos atspalviai“, kuriame patys švedai juokiasi iš tokios savo dizaino sampratos.

Biblioteka yra seniausia ambasados ir rezidencijos ansamblio erdvė. (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Biblioteka yra seniausia ambasados ir rezidencijos ansamblio erdvė. (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

„Tiesą sakant, net nelabai žinau žmonių, kurie Švedijoje gyventų tokiame interjere kaip vadinamasis skandinaviškas minimalizmas. Galbūt jis būdingesnis viešosioms erdvėms, pavyzdžiui, restoranams. Kita vertus, kažin ar apskritai egzistuoja vienas teisingas požiūris į skandinavišką stilių. Pačioje Švedijoje jis suprantamas skirtingai. Vis dėlto švediškas stilius turi šį tą atpažįstamo: ar kalbėsime apie interjerus, ar apie baldų dizainą, ar netgi apie muziką“, – pabrėžia C. Ruthström-Ruin.

Ambasadorė svarsto, kad lietuvių ir švedų požiūris į jaukius namus yra gana panašus ir nulemtas istorinių aplinkybių. Švedija ilgai buvo kaimiška šalis, kuri palyginti vėlai tapo industrializuota. „Todėl, manau, mūsų požiūris į dizainą panašus: vertiname natūralias medžiagas, paprastumą, artimumą gamtai – visa tai, ką Švedija ir šiandien sėkmingai eksportuoja „Ikeos“ ir kitų gamintojų produkcija“, – teigia diplomatė.

Svarbus apšvietimas

Švedų kūrėjų baldai, šviestuvai, interjero detalės ir Vilniaus senamiesčio architektūros bruožai rezidencijoje sukuria dizaino albumų vertą derinį. Įžengęs į jos biblioteką iš pradžių net nepajunti, kad čia trūksta svarbaus jaukių namų elemento – natūralios šviesos šaltinio. Langų bibliotekoje nėra, užtat prieš akis atsiveria raudonų plytų gotikinės arkos, tampančios svarbiausiu kambario akcentu. Tai – seniausia ambasados ir rezidencijos ansamblio dalis, išlaikiusi ne tik autentišką lubų formą, bet ir kelias sienose esančias nedideles nišas. Jų paskirtis paaiškėjo visai neseniai: ambasadoje viešėdami architektai atskleidė, kad šias nišas kadaise miestelėnai naudojo kaip seifus – čia laikė vertingiausius daiktus.

Gyvendami šalyje, kurioje didžiąją metų dalį tamsu, išmokome vertinti šviesą.

Erdvus kambarys su moderniu židiniu, margu rytietišku kilimu ir, be abejo, daugybe knygų mėgstamas ne tik rezidencijos svečių, bet ir ambasadorės šeimos. Pati C. Ruthström-Ruin nemažai laiko praleidžia ir valgomajame: vakarienės su svečiais – svarbi jos darbo dalis. Pailgoje patalpoje žemesnėmis lubomis švedų dizaineriai siekė atkurti XVIII a. nedidelių Švedijos dvarų valgomųjų atmosferą. Fotosesijos metu valgomajame dvylikai žmonių padengtas stalas – ne butaforija: ambasada išties ruošėsi priimti svečius netrukus vyksiančios vakarienės.

Specialiai šiam kambariui gobeleną sukūrė švedų tekstilininkė E. Oscarsson. (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Specialiai šiam kambariui gobeleną sukūrė švedų tekstilininkė E. Oscarsson. (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Bene labiausiai mitą apie šaltoką ir minimalistinį skandinavišką stilių griauna šių namų svetainė. Kilimai, sofos, foteliai, užuolaidos kambaryje mirga vis kitokiomis, tačiau puikiai tarpusavyje derančiomis spalvomis ir raštais. Akį traukiantis ryškiaspalvis fotelis svetainės kampe – garsaus švedų architekto ir dizainerio Josefo Franko kūrinys. Charakterio erdvei suteikia ir autorinis šviestuvas, masyvokais stiklo varvekliais srūvantis nuo svetainės lubų, – tai visame pasaulyje garsios švedų stiklo gamintojos „Kosta Boda“ darbas. Apskritai apšvietimas rezidencijoje itin svarbus, ir tai taip pat galima vadinti švediško interjero bruožu.

„Gyvendami šalyje, kurioje didžiąją metų dalį tamsu, išmokome vertinti šviesą ir daug apie ją galvoti. Juk net mūsų gyvenimo būdas keičiasi priklausomai nuo šviesos: vasarą, kai ilgi vakarai, daugiau būname lauke, o žiemą stengiamės kurti šviesią ir jaukią atmosferą namuose. Todėl švedams apšvietimas yra labai svarbus. Be to, jokia vakarienė neįsivaizduojama be žvakių mirgėjimo: tai labai sena tradicija, parodanti pagarbą svečiui“, – kalba C. Ruthström-Ruin.

Meno jėga

Pokalbis apie švedų dizainą neišvengiamai keletą kartų atsirėmė į „Ikeos“ prekės ženklą. Prisimenu girdėtą pasakojimą, kad prieš atidarant šio tinklo parduotuvę Vilniuje jo atstovai atvyko apsižvalgyti po atsitiktinius lietuvių būstus, norėdami perprasti čionykščio gyvenimo būdą. Labiausiai juos nustebino plikos sienos, nes Švedijoje ant jų kaba meno kūriniai arba bent šeimos nuotraukos.

Sieninę nišą paryškina masyvus šviestuvas. (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Sieninę nišą paryškina masyvus šviestuvas. (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Ambasadorė linkteli: dekoruoti sienas – sena jos gimtosios šalies tradicija. Tam nebūtinai perkami brangūs meno kūriniai: sienos dažnai puošiamos ir rankdarbiais, tekstilės darbais. „Pamenu, kaip būdama aštuoniolikos pirmą kartą išvykau į Paryžių gyventi savarankiškai. Turėjau tik lagaminėlį su drabužiais, bet įsidėjau ir kelis paveiksliukus. Jie naujoje erdvėje man iš karto leido pasijusti lyg namuose“, – mintimis į praeitį nuklysta diplomatė.

Šiandien net įkandamomis kainomis galima pasigražinti buitį, todėl daugybė žmonių nebetaupo staltiesės ar dailesnių indų tik svečiams, o naudoja nuolat.

Meno jėga lengva įsitikinti ir vaikštant po rezidenciją: šviesus nedidelis kambarys prieš valgomąjį galbūt taip neįsirėžtų į atmintį, jei ne didžiulis sieną puošiantis gobelenas. Jį švedų menininkė Elizabeth Oscarsson sukūrė specialiai Vilniuje esančiai rezidencijai. Svetainėje garbingiausia vieta skirta paveikslui, kurio autorius – Švedijos princas Eugenijus. Talentingasis karališkosios šeimos narys Stokholmo miestui testamentu paliko didelę meno kūrinių kolekciją, kuri eksponuojama memorialiniuose princo namuose-muziejuje. Rezidencijai Lietuvoje jo paveikslą, kaip ir kitus čia esančius meno darbus, paskolino Švedijos meno taryba.

Valgomasis atspindi XVIII a. Švedijos dvarų dvasią. (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Valgomasis atspindi XVIII a. Švedijos dvarų dvasią. (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Gyvų gėlių puokštės, minkštasuolius nugulusios pagalvėlės ir kone nuo kiekvienos nišos, palangės, stalo ar stalelio srūvanti šviestuvų, toršerų ir žvakidžių šviesa sudeda paskutinius akcentus šių namų jaukumo paveiksle. Ambasadorė sako, kad būtent pojūtis „kaip namie“, o ne nereikalingas formalumas jai šioje rezidencijoje labiausiai patinka. Tačiau ji įsitikinusi, kad ir paprastomis priemonėmis kiekvienas norintis gali susikurti gražią gyvenamąją aplinką: „Šiandien net įkandamomis kainomis galima pasigražinti buitį, todėl daugybė žmonių nebetaupo staltiesės ar dailesnių indų tik svečiams, o naudoja nuolat. Juk kasdienybės grožis yra gyvenimo grožis.“

2016 12 28 18:38
Spausdinti