Meniu
Prenumerata

penktadienis, lapkričio 27 d.
XVIII a. švietimo sistema: ordinų konkurencija ir europinės idėjos
Sonata Šulcė
(Pauliaus Peleckio nuotr.)

XVIII a. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė (LDK) – sudėtinga, daugiasluoksnė ir kontrastinga valstybė, kurioje permainų būta daugiau nei stabilumo. Švietimo sistemoje tuomet vykdyti pertvarkymai, iš esmės pakeitę supratimą, kaip turi būti ugdomi valstybės piliečiai.

XIV a. LDK galutinai priėmus krikščionybę, netrukus pradėta intensyviai perimti Vakarų valstybėse jau susiformavusias praktikas ir tradicijas. Profesorius Edvardas Gudavičius šį procesą žaismingai pavadino pastumtos kortų kaladės dėsniu, pabrėždamas LDK būdingą reiškinių vėlavimą.

Tarp gausybės elementų, kurie atkeliavo iš užsienio, buvo ir švietimo sistema. Vakarų Europos šalyse jau buvo susiformavęs tankus parapinių mokyklų tinklas, o LDK jis dar tik kūrėsi. Pirmosios mokymosi įstaigos pradėtos steigti prie kiekvienos didesnės parapijos bažnyčios. Jose turėjo būti taikomas laisvųjų menų modelis, apimantis keletą platesnių disciplinų, tačiau realybėje tai nebuvo plačiai įgyvendinta. Šventojo Rašto studijavimas, bažnytinis giedojimas ir lotynų kalbos mokymasis ilgą laiką buvo pagrindiniai dalykai, į kuriuos koncentruotasi.

Net ir žymiai vėliau situacija keitėsi nedaug. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinę dvasininkiją tyrinėjanti dr. Reda Bružaitė pastebėjo, kad XVI a. Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimuose labai glaustai nurodoma, jog jaunuoliai pirmiausia turi būti mokomi rašto, garbingų papročių ir svarbiausių tikėjimo tiesų. Taip pat pabrėžiama, kad šalia visa to naudinga aiškinti Evangeliją ir apaštalo Pauliaus laiškus lietuvių bei lenkų kalbomis. Vadinasi, ilgą laiką dėmesys mokymosi sistemoje buvo nukreiptas į religinį ugdymą.

2018 09 16 13:15
Spausdinti