Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, gegužės 13 d.


Virsmo istorija
Ieva Rekštytė
Kamilė Gudmonaitė

Jaunosios kartos lietuvių teatro režisieriai nedvejodami imasi klasikinių veikalų, teigdami, kad juose atranda taiklią dabarties diagnozę. Kas Kamilę Gudmonaitę atvedė prie vienos paskutinių Williamo Shakespeare’o dramų „Timonas Atėnietis“, klausė žurnalistė Ieva Rekštytė.

– Kodėl savo naujausiam spektakliui pasirinkote W. Shakespeare’o pjesę?

– W. Shakespeare’ui pavyko sukurti neįtikėtiną dalyką. Dramaturgas rašė ne tik elitui ar tik masėms – jis kūrė absoliučiai visiems, intelektualų metafizinį teatrą jungė su komišku žemiškuoju. W. Shakespeare’as suprato, kad viena negali be kito: šiurkštumas gimdo metafiziką, o ši – šiurkštumą. Toks dualumas mane traukia. Skaitydama jo pjeses jaučiuosi, tarsi atlikdama kokį nors ritualą, ir vien jau tai daug pasako apie jo kūrinių galią. Šiuolaikinė dramaturgija dažnai būna vienaplanė: arba tik sociali, arba vien narpliojanti būtį. Nesu prieš ją nusistačiusi, bet būtent klasikoje randu tą gylį, kurį šiandien sunkiai kas ir bepasiekia. Kaip galima pirmaisiais XVII a. metais parašyti tokią pjesę, kaip „Timonas Atėnietis“, kuri skamba, lyg būtų apie dabarties problemas ir šiuolaikinę žmoniją? Mane šis klausimas net gąsdina.

– Kaip Timonas būtų vertinamas šiuolaikinėje visuomenėje?

2016 05 02 18:20
Spausdinti