Meniu
Prenumerata

antradienis, birželio 2 d.
Vintažo nuotykiai. Plastmasinių vertybių istorijos
Ernestas Parulskis
Plastikinė žuvėdros formos segė, 1960–1970 m. 2008-aisiais pirkta jau nebeegzistuojančiame savaitgaliniame Klaipėdos sendaikčių turgelyje (priešais Parodų rūmus) už 1 litą.

Ernestas Parulskis pasakoja, kodėl jau du dešimtmečius ieško plastikinio maišelio su „Wrangler“ džinsų nuotrauka.

Kai užeinu (gana dažnai) į visokių daikčiukų parduotuves ar tokio asortimento skyrius prekybos centruose, apžvelgdamas margas lentynas su spalvotomis servetėlėmis, piniginėmis, bloknotais, lietsargiais, taupyklėmis, tokiais stikliniais pailgais cilindrais su rutuliukais viduje, sąvaržėlių dėžutėmis, rašikliais su gėlėmis vietoj koto, išradingiausiai dekoruotais puodukais, vazelėmis, mažais ventiliatoriais ir visu kitkuo, kas padėta žemiau akių lygio, retkarčiais pagalvoju – juk galiu duoti šimtą procentų, kad mažiausiai du trys vienetai iš šitos pasiūlos po trisdešimties metų taps kultiniais vintažiniais objektais.

Ir jei žinočiau – kurie, tikrai kelis nusipirkčiau. Na, bet išprognozuoti šiandienių daiktų likimą artėjančioje ateityje labai sunku. Galima logiškai išsidėlioti, kad, pavyzdžiui, šiandien kruopščiai padaryti automobilių modeliai po trisdešimties metų bus gerokai brangesni, bet žinant, kad jie ir šviežiai pagaminti nėra pigūs, investicinę grąžą skaičiuoti tampa beprasmiška. Tačiau jokia logika negalėjo suveikti 1978 m., kai mados farvaterių sekėjai pradėjo už didžiulius pinigus pirkti vienkartinius plastiko maišelius su „Marlboro“ raitelio arba „Wrangler“ džinsais aptempto užpakalio nuotraukomis ir juos pavertė retenybėmis. Neišlikusiais artefaktais, nes mados aksesuarai buvo naudojami iki totalaus nudriskimo, o tuomet su liūdesiu išmetami. Aš tokio maišelio ieškau jau du dešimtmečius, atlygio suma vis auga, bet trofėjaus dar neturiu.

Kodėl man jo reikia? Galiu išvardyti ne vieną priežastį: žinau bent dviejų muziejų darbuotojus, mielai priimsiančius tokį maišelį į savo fondus; jau įvyko trys parodos, kuriose tas plastiko gabalas būtų tapęs svarbiu eksponatu; žinau tris rašytojus, su dėkingumu galėjusius panaudoti maišelio nuotrauką savo knygose; galiausiai – seni ir gerai išsilaikę buitiniai gaminiai iš plastmasės yra nepaprastai reti antropologiniai artefaktai. Jie sunaudojami iki išnykimo. Tuo buitinis plastikas skiriasi nuo plastikinės juvelyrikos ir bižuterijos. Šiame kontekste net neminiu žanro aristokratijos – tarpukarinės juvelyrikos iš bakelito, katalino, liucito ar XX a. pradžios celiuliozinių ženkliukų.

2018 07 27 11:08
Spausdinti