Meniu
Prenumerata
trečiadienis, vasario 19 d.
INTERVIU
V. Dolinskas: „Muziejininkams norėtųsi užsiimti ne vien lėšų paieška“
Viktorija Vitkauskaitė

Pastaraisiais metais šalies kultūros įstaigas palietė nemažai permainų: apribotos vadovų kadencijos, paskelbtos nemokamo lankymo dienos, apkarpytos išlaidos ūkinėms reikmėms, priimtas Mecenatystės įstatymas. Kaip visa tai palietė vieną didžiausių muziejų – Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, su įstaigos direktoriumi dr. Vydu Dolinsku kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– 2019-ųjų kovą buvote išrinktas vadovauti Valdovų rūmų muziejui naujai penkerių metų kadencijai. Kaip apskritai žvelgiate į šią naujovę, kai nacionalinių kultūros įstaigų direktoriai skiriami ne ilgiau kaip dviem kadencijoms iš eilės?

– Žvelgiu kritiškai. Politikai įvedė tokią sistemą remdamiesi tarsi europine patirtimi ir kitomis praktikomis, pavyzdžiui, taikomomis aukštosiose mokyklose ar mokslo institutuose, bet tai nėra visiška tiesa. Visų pirma, tarptautinių praktikų yra įvairių. Tokia konkursų ir ribotų kadencijų sistema (tiesa, kiek liberalesnė) jau buvo įvesta Lenkijoje ir nepasiteisino, todėl šiuo metu ten įstaigų vadovus skiria kultūros ministras. Antra, pavyzdžiui, aukštųjų mokyklų rektoriai, dekanai, institutų direktoriai, baigę šią administracinę veiklą, grįžta toliau profesoriauti ar dirbti katedros vedėjais. O bibliotekų, teatrų, muziejų vadovų atveju tai dažnai reiškia išmetimą į gatvę. Ar Lietuva išties tokia turtinga, kad gali sau leisti į gatvę išmesti aukšto lygio specialistus?

– Manote, jog rinka pernelyg maža, kad kadenciją baigę vadovai susirastų kitą darbą pagal savo kompetencijas?

– Lietuvos rinka tikrai labai maža, bet, žinoma, pritaikyti savo sugebėjimus yra galimybių. Manau, kad žmonės savo problemas išsispręs, bet ar jas išsispręs valstybė? Štai priėmus minėtą įstatymą vienam ilgamečiam muziejaus direktoriui iki pensijos buvo likęs pusmetis. Ir ministerija neturėjo teisės net tokiam laikotarpiui pratęsti jo kadenciją. Mano supratimu, tai absurdas.

Žmonės savo problemas išsispręs, bet ar jas išsispręs valstybė?

Pagrindinis šios naujos tvarkos argumentas buvo tai, jog kažkas savo postuose esą užsisėdi. Tai tėra demagogija. Kasmet kiekviena kultūros įstaiga turi pateikti veiklos ataskaitą. Jei rezultatai blogi, Kultūros ministerija bet kada gali imtis priemonių ir pakeisti vadovą nelaukdama jokių kadencijų pabaigos. Šiuo atveju visiškai pritariu Vilniaus licėjaus direktoriui Sauliui Jurkevičiui: kalbėdamas apie mokyklų vadovų kadencijas jis klausė, kodėl jam siūloma vykti į kokį nors kaimą ir ten kelti vietos mokyklos lygį? Iš tiesų vieną mokyklą jis jau sukūrė, tai gal turėtume žmogui už tai padėkoti, o ne jį nubausti? Be to, jau kelerius metus kiekvienam kultūros įstaigų darbuotojui, taip pat vadovams, skiriamos metinės užduotys. Jei jos neįvykdomos, nėra jokių problemų išspręsti vadovo keitimo klausimą.

Reikia suprasti, kad muziejus, teatras, Filharmonija ar biblioteka nėra įstaigos, darbą planuojančios mėnesiui ar dviem. Jos laiką skaičiuoja penkmečiais, dešimtmečiais į ateitį. Tęstinumas, stabilumas, psichologinė ramybė turėtų būti vienas svarbiausių akcentų. Štai 2018 m. Valdovų rūmuose surengėme Dresdeno lobių parodą. Nuo pirminės idėjos užgimimo iki įgyvendinimo prabėgo 14 metų. Be asmeninio tarpusavio pasitikėjimo, pažinčių, ilgalaikės draugystės atsivežti tokių vertybių paprasčiausiai nebūtų įmanoma. Suprantu, kad kartais gali kilti problemų (nekeičiant ilgamečių vadovų – IQ past.), bet jas įmanoma spręsti kitomis priemonėmis – individualiomis, o ne kolektyvinėmis.

– 2018 m. liepos 6-ąją baigtas Valdovų rūmų atkūrimas ir visos erdvės atvertos lankytojams. Ar tai reiškia, kad šiuo metu galite susitelkti vien į muziejaus turinį, nes visi statybų ir remontų etapai – jau praeitis?

– Baigdami antrąjį rūmų atkūrimo etapą ir mes to tikėjomės. Bet kol kas to nėra. Šiandien tiesiog kyla kitų iššūkių. Pavyzdžiui, kadangi rūmų statybos kiek užsitęsė, per tą laiką jau baigėsi kai kurios įrangos garantija, atsirado eksploatacinių problemų ir t. t. Iš esmės procesas yra be pabaigos, ir tai – natūralu. Pavyzdžiui, didžiuosiuose Mantujos rūmuose (Italija) restauravimo ar remonto darbai niekada nesibaigia. Ir Valdovų rūmuose nuolat reikia rūpintis, kad viskas visada būtų idealios būklės, priešingu atveju po kelerių metų reikėtų kapitalinio remonto.

Be to, nuo pat pradžių nebuvo išspręstas mūsų muziejaus saugyklų, restauravimo dirbtuvių, mokslinių tyrimų centro ir kitų būtinų pagalbinių patalpų klausimas. Mums labai trūksta tokios komplekso dalies, svarstome keletą variantų, bet galutinio sprendimo dar neturime.

– Vis dėlto minėtos patalpos turėtų atsirasti čia pat, Valdovų rūmų komplekso teritorijoje?

– Tai būtų racionaliausia ir laiko, ir jėgų panaudojimo atžvilgiu. Kai buvo rengiamas Valdovų rūmų atkūrimo projektas, paskutinis jo etapas apėmė ir kitų Žemutinės pilies pastatų regeneraciją. Čia, tarp Valdovų rūmų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus, yra buvusios trys rūmų oficinos – ūkiniai pastatai. Galvojant apie viso komplekso ateitį, jie turėtų būti atkuriami, ir tai architektų vizijose atsispindėjo dar prieš 20 metų. Taip būtų atkuriamas visas Žemutinės pilies audinys, suformuoti dar keli lankytojams atviri kiemeliai. Mes gautume erdvės minėtoms saugykloms, restauratorių dirbtuvėms, moksliniams tyrimams. Dalis oficinų tektų ir Nacionaliniam muziejui. Bet ar taip tikrai bus – kol kas sunku pasakyti. Tam reikia ir politinės valios, strateginio vizionieriško mąstymo.

Be abejo, muziejui kur kas patogiau, kai viskas yra čia pat, vietoje, o ne už keliolikos kilometrų. Tai svarbu ne tik mums – juk dirbame ir kitiems respublikiniams bei savivaldybių muziejams, teikiame konsultacijas, restauravimo paslaugas. Be to, siektume, kad saugyklos būtų atviros. Žinoma, tai nereiškia, kad viskas būtų viešai eksponuojama, tačiau norėtume jas padaryti prieinamas kuo platesniam žmonių ratui.

– Lankytojų trūkumu negalite skųstis ir dabar. 2016 m. Valdovų rūmų muziejų aplankė apie 200 tūkst., 2017 m. – 229 tūkst., o 2018 m. – net 430 tūkst. žmonių. Ar už tokio šuolio slepiasi kokie nors žaidimai statistika?

– Yra visko. Žinoma, 2018-aisiais, atidarius antrąją rūmų dalį, suveikė naujumo veiksnys. Be to, tuomet surengėme dvi didžiules tarptautines parodas, kokių mūsų šalies muziejininkystė nelabai ir pamena – Dresdeno lobių ir Italijos tapybos. Pirmoji paroda pritraukė apie 60 tūkst., antroji – apie 50 tūkst. žmonių.

Atidarę visą rūmų kompleksą, perėjome prie sistemos, sumanytos nuo pat atkūrimo projektavimo pradžios. Tarptautinėje praktikoje didieji muziejai dažnai leidžia lankytojams pasirinkti, ką būtent jie nori pamatyti; natūralu, kad apžiūrėti visko ir tam skirti kokių 8 valandų daugelis atvykusių turbūt negalės. Todėl išskaidėme ekspozicijas, parengėme keturis pagrindinius maršrutus su atskirais bilietais, atskira patikra ir t. t., ir leidžiame lankytojams rinktis. Juk faktiškai Valdovų rūmai ir yra keturi atskiri muziejai, tik įsikūrę po vienu stogu. Taip yra ir Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje, ir Dresdeno rezidencinėje pilyje. Didieji Lietuvos muziejai irgi turi net po 10 ir daugiau ekspozicinių padalinių ir į kiekvieną jų parduoda atskirą bilietą. Mūsų statistikos duomenys rodo, kad nuo 2018 m. liepos 6 d. vienas lankytojas įsigydavo bilietus vidutiniškai į du maršrutus. Tad, suprantama, bendras jų skaičius padidėjo ir dėl to. Preliminariai skaičiuojame, kad 2019-aisiais mus bus aplankę apie 500 tūkst. žmonių.

– Kaip lankomumą paveikė naujovė, leidžianti paskutinį mėnesio sekmadienį į muziejus patekti nemokamai?

– Be abejo, nemokamo lankymo dienomis sulaukiame antplūdžių, kartais net sudėtinga atėjusiems užtikrinti komfortišką aplinką. Kai į vieną paveikslo etiketę žvelgia 8 poros akių, tikrai nėra labai patogu. Įprastai per dieną mus aplanko 1000–2000 žmonių. O štai paskutinį lapkričio sekmadienį, kai lankymas nemokamas, jų atėjo apie 12 tūkst.

Dėl to kyla tam tikrų problemų, apie kurias jau kalbėjome ir su Kultūros ministerija. Tai, beje, ne tik Lietuvos patirtis. Štai Lenkijoje keturios karališkosios rezidencijos gauna specialią dotaciją, kad kasmet lapkritį lankytojus įleistų nemokamai. Statistika rodo, kad tą mėnesį lankytojų srautai – didžiuliai, o gruodį, sausį ir vasarį lankomumas smarkiai nukrenta. Panašią tendenciją pastebime ir mes. Žmonės skambina į muziejų ir klausia, ar šį sekmadienį lankymas nemokamas: „Jei taip – tai mes ateisime.“ Aš manau, kad jei nemokamo lankymo nebūtų, žmonių sulauktume šiek tiek mažiau, bet tas skirtumas tikrai netaptų drastiškas, o pasiskirstymas dienomis būtų tolygesnis.

Jei nemokamo lankymo nebūtų, žmonių sulauktume šiek tiek mažiau, bet skirtumas netaptų drastiškas.

– 2018-aisiais šalies kultūros įstaigoms 15 proc. sumažintas finansavimas ūkinėms išlaidoms. Mūsų pokalbio metu vis dar nepriimtas 2020-ųjų biudžeto įstatymas, kurį svarstant taip pat anksčiau buvo siūlymų apkarpyti lėšas kultūros sektoriui. Kokiomis nuotaikomis jo laukiate?

– Sakyčiau, ramiomis. Visų pirma, reikia suprasti, kad net nacionalinės šalies kultūros įstaigos nėra finansuojamos šimtu procentų, nors būtent toks tikslas įrašytas Vyriausybės programoje. Kyla retorinis klausimas, kodėl to nesilaikoma.

2018 m. biudžeto mažinimas buvo gana drastiškas. Mūsų atveju tie 15 proc. nuo ūkinės veiklos biudžeto reiškė 85 tūkst. eurų – tai milžiniška suma, už kurią galima surengti rimtą tarptautinę parodą. Be to, kadangi tais metais atsidarėme tik liepos 6-ąją, antrajai rūmų daliai finansavimą buvome gavę tik aštuoniems mėnesiams, o likusiems keturiems neturėjome nė cento. Į mūsų laiškus, prašymus Finansų ministerija nei 2018, nei 2019 m. nesiteikė atsakyti. Tada kyla klausimų, ką mes čia darome ir kam apskritai reikalingos tos populistinės deklaracijos?

2019 m. taip pat planuota sumažinti finansavimą – būtume netekę 30 tūkst. eurų. Po kilusių diskusijų tie biudžeto pinigai buvo grąžinti. Bet nubraukti 29 tūkst. eurų, planuoti atlyginimams padidinti. Taigi su tūkstančiu eurų „išėjome į pliusą“. Jei 2020 m. biudžete pavyks rasti planuojamus 6,4 mln. eurų kultūros darbuotojų atlyginimams – aišku, džiaugsimės. Galim tik palinkėti ministrui sėkmės derybose.

Be abejo, mus gelbsti dar ir tai, kad turime daug lankytojų, organizuojame daug renginių, taip pat nuomojame erdves ir taip užsidirbame lėšų, kurias skiriame savo misijai. Vien biudžetinių lėšų nepakaktų net atlyginimams ar pastatui išlaikyti. Mums šiuo atžvilgiu gerai, bet ką, pavyzdžiui, daryti bibliotekoms – iš ko jos gali užsidirbti?

– Kokią dalį savo metinio biudžeto užsidirbate patys?

– 2018 m. mūsų pritrauktos lėšos sudarė 40 proc. tos sumos, kurią skiria valstybė. Šiuo atžvilgiu esame tarp muziejų lyderių. Į minėtą sumą įeina gauti pinigai už bilietus, patalpų nuomą, suvenyrus, rėmėjų parama ir lėšos, gautos įvairiems konkretiems projektams.

– Ar pritraukiant daugiau rėmėjų kiek nors turėjo įtakos priimtas Mecenatystės įstatymas?

– Kol kas jokio suintensyvėjimo nepastebėjome. Tie, kas ėmė anksčiau realizuoti įvairias mecenatystės iniciatyvas, tai ir toliau daro visiškai nepaisydami, yra toks įstatymas ar ne. Diskutuodami apie jį su kolegomis – esu Mecenavimo tarybos pirmininkas – ne kartą sakėme, kad jis turėtų būti detalesnis, konkretesnis, labiau diferencijuotas. Mecenatu pripažįstami paaukojusieji bent milijoną eurų, o tai Lietuvos kontekste – milžiniška suma, įkandama tik vienetams. Tiesa, vėliau atsirado išaiškinimas, kad ši suma gali būti kaupiamoji, paaukota ne vienu kartu. Manau, biurokratai sunkiai įsivaizduoja, kokios tos aukojamos sumos Lietuvoje, o jos dažnai siekia iki 10 tūkst. eurų.

Biurokratai sunkiai įsivaizduoja, kokios tos aukojamos sumos, o jos dažnai siekia iki 10 tūkst. eurų.

Apskritai mes nei kalbėdami apie lankytojus, nei apie rėmėjus labai skųstis negalime. Akivaizdu, kad kultūrinis gyvenimas ypač sostinėje tiesiog verda, žmonėms yra poreikis eiti į renginius. Bet daugiausia jis vyksta pačių kultūros institucijų dėka. Vis dėlto norėtųsi užsiimti ne tik lėšų paieška, o skirti daugiau laiko apmąstymams apie turinį, tauresnius dalykus.

– Dalį lėšų paieškos rūpesčių galėtų sumažinti specialusis fondas, skirtas nacionalinių muziejų rinkiniams pildyti. Tokia naujovė numatyta kultūros politikos strategijoje „Kultūra 2030“. Kiek, jūsų nuomone, toks sprendimas yra realus?

– Strategijos deklaracijos yra labai geros, bet bijau, kad jos gali likti tik popieriuje. Juolab kad bet kuri strategija pirmiausia turi būti paremta finansais, o kol kas neatrodo, kad jų būtų. Kodėl, pavyzdžiui, Lietuvos tūkstantmečio programa buvo sėkmingai įgyvendinta? Todėl, kad jai buvo skirtas atskiras finansavimas.

Ministro Mindaugo Kvietkausko iniciatyva dėl minėto fondo yra puiki. Seniai formulavome ir siūlėme tokią idėją, nes tarptautinėje rinkoje iki šiol pasirodyti būdavo labai sunku. Ilgą laiką tiesiog negalėdavome dalyvauti aukcionuose, nes mūsų Viešųjų pirkimų įstatymas ir jo aiškinimas kardinaliai priešingi bet kurio aukciono principui. Ačiū Dianai Vilytei (buvusiai Viešųjų pirkimų tarnybos vadovei – IQ past.), kuri šį klausimą pagaliau išsprendė. Jau dalyvavome keliuose aukcionuose ir šį tą nusipirkome. Anksčiau tekdavo prašyti privačių kolekcininkų pagalbos. Kartais jie įsigytas vertybes dovanodavo, kartais jiems sumokėtą sumą atlygindavome.

Teikti paraiškas įsigyti vertybių galima ir Kultūros tarybai. Bet jos svarstomos kartą per metus, tad ši sistema visiškai netinka dalyvaujant aukcionuose – būna, kad nuo žinios apie pristatomą vertybę iki paties aukciono lieka savaitė ar 10 dienų. Lenkijoje tai sprendžiama kitaip: tokiais atvejais ir kultūros ministras, ir premjeras, ir prezidentas gali savo nuožiūra skirti lėšų, reikalingų valstybei reikšmingoms vertybėms išpirkti. Pavyzdžiui, kunigaikštis Mykolas Sapiega lietuviams pasiūlė pirkti savo biblioteką. Šios net nebūtų galima išvežti iš Lenkijos – tai yra net ją įsigiję turėtume laikyti pas kaimynus. Bet apie tai sužinojusi lenkų Kultūros ministerija iškart skyrė lėšų Krokuvos Vavelio karališkajai piliai, kad ji tą biblioteką įsigytų.

Kitas pavyzdys: maždaug prieš 10 metų iš vieno privataus Varšuvos kolekcininko norėjome įsigyti gobeleną, XIX a. galbūt priklausiusį Radvilų giminei. Tikrai žinojome, kad nė vienas Lenkijos muziejus jo nenorėjo pirkti. Bet kai susidomėjome, lenkų ministerija Varšuvos karališkajai piliai skyrė specialią dotaciją būtent šiam gobelenui įsigyti. Ir mes jo nenusipirkome.

Taigi jei ir Lietuvoje atsiras toks fondas ir jei jis veiks operatyviai – bus puiku. Tada galėtume greičiau reaguoti į aukcionų pasiūlą ir susigrąžinti daugiau lituanistinio paveldo. Tai ypač svarbu, nes visas regionas į šiaurę nuo Čekijos yra turbūt labiausiai nukentėjęs Europoje: daug vertybių išvežta į Maskvą, Sankt Peterburgą, daug sunaikinta. O Lietuva šiuo atžvilgiu nukentėjo dar labiau. XIX–XX a. pradžioje dalis mūsų diduomenės nacionalinės priklausomybės atžvilgiu save priskyrė lenkams ir nemažai kolekcijų išgabeno į Lenkiją. Pirmojo pasaulinio karo metais dvarų turtai vežti į Rusiją ir iš ten niekada negrįžo. Taigi mes esame ypač nukentėję, todėl kiekvienos lituanistinės vertybės susigrąžinimas yra itin reikšmingas.

-----

Doc. dr. V. Dolinskas

1970 m. gimė Jonavoje.

1993–1997 m. dirbo Lietuvos istorijos institute vyr. laborantu.

1998–2008 m. dirbo Lietuvos dailės muziejuje vyr. muziejininku, Mokslinių publikacijų ir leidybos skyriaus vedėju, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Interjerų ir ekspozicijų skyriaus vedėju, filialo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vedėju.

Nuo 1996 m. dėsto Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, turi pedagoginį docento vardą.

2001 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją tema „Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1763–1794 m.“

Stažavosi, rinko medžiagą Zalcburgo ir Berlyno universitetuose bei archyvuose, Vatikano slaptajame archyve ir apaštalinėje bibliotekoje, Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje.

Paskelbė daugiau nei 200 mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų Lietuvoje ir užsienyje.

Nuo 2009 m. – Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius.

2020 01 01 23:18
Spausdinti