Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 20 d.
IN MEMORIAM
V. Bartulis: „Visa gera muzika yra sakrali“
Viktorija Vitkauskaitė

Sausio 13-ajai atminti Vilniuje ką tik nuskambėjo Vidmanto Bartulio oratorija, o jis pats jau intensyviai ruošėsi Kovo 11-ajai skirto kūrinio premjerai. Tačiau sausio 30 d. pasiekė skaudi žinia – Palangoje netikėtai užgeso kompozitoriaus gyvybė. Publikuojame paskutinį jo interviu šiuo metu spausdinamame IQ žurnalo vasario numeryje. Kompozitorių kalbino IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre neseniai girdėjome jūsų „Nelaimėlį Jobą“ – prieš 17 metų parašytą oratoriją. Kiek pats sekate savo kūrinių gyvenimą po premjeros prabėgus ilgesniam laikotarpiui?

– Dažniausiai tolimesniame kūrinių gyvenime nedalyvauju – juos paleidžiu. Dėl to nejaučiu jokio nerimo: juk muzikantai yra profesionalai, su dirigentu irgi dar prieš premjerą kartu praleista daugybė laiko. Sakiau jam – tiesiog grokit natas, ir viskas, ką čia dar aiškinti. Pagrindinio – Jobo – vaidmens solistas išliko tas pats nuo premjeros dienos iki šiandien. Dėl to man irgi šiek tiek ramiau, nes žinau, kad Arūnas Malikėnas jau įsikirtęs į tą sistemą.

Šios oratorijos idėja kilo iš draugystės su Valentinu Masalskiu. Pašnekėjome, kad reikėtų ką nors padaryti su Jobu, jo istorija, kuri yra labai didaktinė, gili. Vėliau iš Gintauto Kėvišo gavau pasiūlymą kažką tokio parašyti Vilniaus festivaliui. Pagalvojau – kada, jei ne dabar, imtis Jobo istorijos? Galbūt tas kūrinys ir ne visai toks, koks kažkada buvo sumanytas, apkalbėtas pas kunigą Česlovą Kavaliauską, bet Jobo istorija gali būti labai įvairiai interpretuojama. Šis atvejis – lyg muzikinė tos temos variacija.

– Jums šis kūrinys yra vienas kertinių kūrybinėje biografijoje?

– Visi stambesnės formos kūriniai yra tarsi tam tikri taškai, kurie yra reikšmingi. Negaliu sakyti, kad kertiniai – nieko gero ant jų nepastatysi. Bet tarp kamerinių, solinių kūrinių oratorijos, operos, requiem man yra svarbūs. Žinoma, ne kaip kokie fetišai. Tiesiog taip sutapo aplinkybės, kad jiems buvo lemta atsirasti.

– Kai pirmą kartą išgirstate muzikantų atliekamą jūsų kūrinį, kiek paprastai jis atitinka tą vidinį skambėjimą, kurį girdėjote rašydamas?

– Būna įvairiai. Dažniausiai, jei jaučiu, kad viskas gal ir skamba, nepadaryta didelių duobių, liapsusų, tai man to ir gana. Juk iš tiesų nuo pirminio sumanymo prabėga nežinia kiek laiko ir viskas vis tiek baigiasi konkrečiais sugebėjimais, galimybėmis, kurių niekaip nepajėgi peržengti. Tai koks skirtumas, ką ten nuo pradžių buvai sumanęs? Nori padaryti geriau, o išeina beveik kaip visada.

– Šviesaus atminimo Anatolijus Šenderovas žurnalui „IQ Life“ yra pasakojęs, kad savo kūrinius dažnai taisydavo ir po oficialių jų premjerų. Pavyzdžiui, baleto „Mergaitė ir mirtis“ partitūras liovėsi braukęs tik prieš dvyliktą spektaklį. Kiek jūs koreguojate jau nuskambėjusius savo kūrinius?

– Aš esu labai tingus žmogus ir tikrai negrįžtu nieko taisyti. Pasiteisinu tuo, kad kūrinys be klaidų neįdomus, jis negali būti tobulas. Kūrinyje privalo likti neapsižiūrėjimų, neapskaičiavimų, nes klaidos puošia. O knaisiotis, kas kur kada suklysta, man visiškai neįdomu.

Kūrinyje privalo likti neapsižiūrėjimų, neapskaičiavimų, nes klaidos puošia.

Būna, po 15 ar 20 metų išgirdęs šį tą lyg pažįstamo pirmiausia pagalvoju – o kieno čia muzika? Visai lyg ir nebloga. Tada suprantu, kad mano. Ir vėl pagalvoju – kaip gerai, kad nieko ir netaisiau.

– Vadinate save tinginiu, tačiau, žvelgiant į jūsų kūrybinius aruodus, save galite vadinti ir produktyviu kompozitoriumi.

– Žodis „produktyvus“ gali reikšti grafomaną. Labai bijau pakliūti į šią kategoriją. Nors ką gali žinoti – gal taip jau ir yra. Iš tiesų neturiu jokių aukštų pretenzijų – nei kūrybinių, nei technologinių, nei novatoriškų. Tiesiog muzika yra arba jos nėra.

Neturiu jokių aukštų pretenzijų – nei kūrybinių, nei technologinių. Tiesiog muzika yra arba jos nėra.

– Bet savąjį kokybės matmenį vis dėlto turite?

– Be abejo. Visų pirma, labai stengiuosi sau nemeluoti. Nedaryti chaltūros – tikiuosi, to ir nesu padaręs. Kai kurie žmonės linkę atsisakyti savo jaunystės kūrybos – ne, šitą išbraukime, to aš nerašiau. Bet kaip galima atsisakyti? Neatsisakau nė vieno savo darbo. Jis padarytas taip, kaip man tuo metu atrodė. Ir jį rašydamas sau nenusikaltau.

– Teko skaityti seną jūsų kūrinio „Šulinyje“, užsakyto Berlyno džiazo festivaliui 1999 m., istoriją, kai per koncertą amerikietis pianistas atsisakė groti parašytas natas ir savo improvizacija užgožė jūsų sumanymą...

– …taip, bet tą žmogų puikiai suprantu. Jis juk džiazo muzikantas, ne šiaip pianistas, grojantis iš natų. Tai, kas tame koncerte nuskambėjo, vis dėlto nebuvo pats žiauriausias variantas. Paskui nuėjome su juo išgerti viskio ir viskas buvo gerai. Jis pasakė – tu nepyk. O aš atsakiau, kad ir nepykstu.

– Bet kaipgi ego konfrontacijos – juk savąjį turi ir kompozitorius, ne tik pianistas?

– Turi. Ir aš turėjau. Bet gyvenime privalomi kompromisai. Kitaip arba tu nužudysi, arba tave užmuš. Ir tąkart nutariau, kad neįvyko nieko baisaus. Nuo tolimesnių darbų su džiazo muzikantais tai irgi neatbaidė. Pavyzdžiui, su Petru Vyšniausku tokių problemų nėra, nors jam ir natų nereikia. Petrui užtenka papasakoti, kas ir kaip kūrinyje galėtų vykti, o visa kita palikti jam. Ir rezultatai būna puikūs.

– Ankstesniame interviu IQ P. Vyšniauskas yra minėjęs, kad jam visą laiką galvoje skamba muzika. Jums irgi yra panašiai?

– Ne, aš dar ne toks ligonis. Dar būna tylos pauzių.

– Kaip manote, kuo skiriasi muzikos klausymas koncerte, tarp minios žmonių, ir vienatvėje? Kuriam klausytojui jūs visų pirma rašote?

– Sunku atsakyti. Be abejo, premjerinis koncertas yra viešas renginys, čia negali persukti kurios nors nuobodesnės kūrinio dalies. Ir vienas, ir kitas klausymo būdas turi savų pranašumų. Bet koncertinis klausymasis turi dar ir tokios visuomeninės tuštybės. Ankstyvuoju sovietmečiu, pamenu, salėje gal pusė klausytojų sėdėdavo su natomis: klausydavo koncerto ir tuo pat metu sekdavo partitūrą. Tai gali reikšti kelis dalykus: arba žmogus yra tokios aukštos pedagoginės kultūros, kad moka ir klausytis, ir skaityti natas, arba tai tiesiog tuštybė. Galų gale gyvas koncertas, kaip ir spektaklis, niekada nebūna visiškai toks pat, nesvarbu, kad atliekamas tas pats kūrinys. Jei yra salė, geras orkestras, kodėl gi nenusipirkus bilieto ir gyvai nepaklausius koncerto?

– 2019 m. vasarą „Kultūros barams“ sakėte: „Labai kvailas periodas – nieko nerašau, niekam nieko nereikia, mąstau pats nežinau apie ką... Bet praeis. Visada praeina.“ Kaip žvelgiate į tas ilgesnes pauzes tarp užsakymų, naujų kūrinių rašymo?

– Pauzės ilgainiui tampa tarsi tokios egzistencinės, paliekančios randų. Bet paskui visa tai niveliuojasi, tampa neįdomu, praranda prasmę. Gyvenimui slenkant žemyn apskritai atsiranda veiklos prasmės paieškos. Nors kiti ir sulaukę kokių 96-erių kuria toliau, bėgioja... Nesuprantami dalykai.

Labai ilgų pauzių man turbūt nėra buvę. Jei užsakymų ir nėra, gali veikti ką nors kita. Iš esmės beveik visą laiką rašau. Kartais ir į stalčių. Bet, būna, po kokio mėnesio atsiranda užsakymas, atitinkantis stalčiaus turinį. Taip sutaupomas laikas. Nematau dėl to nieko blogo, nes, kaip jau sakiau, aš esu tinginys.

– Dažnai esate priskiriamas savo kartos kompozitorių grupei – kartu su Onute Narbutaite, Algirdu Martinaičiu, Mindaugu Urbaičiu. Ar pats jaučiatės esantis tokios grupės narys?

– Taip, mes be jokių manifestų ar deklaracijų jaučiame bendrystę. Prieš mus buvo Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Feliksas Bajoras. Tada atėjome mes. Po mūsų – galbūt iš inercijos ateiti su plakatais – Tomas Juzeliūnas, Šarūnas Nakas, Arūnas Dikčius. Bet jų plakatai nubluko – jie nesudarė didesnės bendrystės, visi liko kas sau. O mums keturiems gerai. Bent jau turime ką paburnoti ar į ką atsiremti.

– O pakritikuoti vienas kito kūrybą galite žinodami, kad tai nesugriaus draugystės?

– Taip, žinoma. Bet tarp mūsų nėra jokių sentimentalių žaidimų. Ir pasiskambiname retokai. Tokie labiau dalykiški santykiai.

– Kaip jūsų ketverto biografijas savo laiku veikė sovietmetis?

– Galima sakyti, kad mūsų apskritai nepalietė. Mes ėjome savo keliais, turėjome bičiulių poetų, dailininkų, kuriems visi tie dalykai irgi vienodai rodė. Nė vienas iš mūsų nerašė jokių kantatų, dainų partijai ar komjaunimui. Tačiau mus stebėjo, sakyčiau, primygtinai. Laikė gal ne pavojingais, bet nepatikimais. Stebėjo daug kas – pradedant saugumu, baigiant partijos komitetais ir Kompozitorių sąjungos partijos sekretoriumi.

Maždaug 1980 m. davėme interviu vienam lenkų muzikos žurnalui. Kalbino bičiulis, aš mokėjau lenkiškai, ir mes taip labai laisvai, be jokių politinių įsipareigojimų pasikalbėjome. O kai leidinys išėjo, iškart iš Maskvos sulaukėme grūmojimo. Mus išsikvietė tam tikri žmonės ir labai rėkė. Turėjome rašyti pasiaiškinimus, aš prirašiau gal 15 puslapių. Bet ir tada sakėme, kad nepadarėme nieko blogo. Dabar tie žmonės jau atsivertę, nebe komunistai, o geri mūsų draugai. Žodžiu, viskas baigėsi juokingai.

– Šį sezoną po ilgesnės pertraukos nuskambėjo ne tik „Nelaimėlis Jobas“, bet ir ankstesniems Gintaro Varno spektakliams jūsų kurta muzika: jos fragmentus režisierius panaudojo naujausiame savo pastatyme „Sombras“. Esate sukūręs muziką daugybei spektaklių, tačiau dabar teatrui neberašote?

– Nebe. Keičiasi režisierių kartos, jos turi savo dailininkus, kompozitorius. Pastarųjų dažniausiai jau apskritai nebereikia, nes muzika surandama telefone. Tai – net ne taupymo, o mentaliteto klausimas. Nors dar yra senosios kartos teatralų – G. Varnas, Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas, – suprantančių, ką spektakliui reiškia specialiai parašyta muzika. Kalbant apie „Sombrą“, man tai buvo labai netikėta. Paskambinęs Gintaras paklausė, ar gali panaudoti ankstesnių kūrinių fragmentus. Sakau, naudok, ką tik nori. Ir panaudojo nemažai.

Kompozitorių teatre dažniausiai nebereikia, nes muzika surandama telefone. Tai – ne taupymo, o mentaliteto klausimas.

– Kaip Nacionalinės premijos laureatą pritraukia tokios iniciatyvos kaip Šančių bendruomenė ir jos inicijuota opera „Kopūstų laukas“, kuriai parašėte muziką?

– Šančiuose pats esu gyvenęs 15 metų. Ta bendruomenė, sakyčiau, šiek tiek agresyvi: surinko pavardes ir pasakė – tu darysi tą, tu – tą, o man – gali parašyti muziką? Sakau, galiu pabandyti. Taip viskas ir išėjo.

– Kaip apskritai žvelgiate į neretai pasigirstančias nuomones, jog opera turėtų iš puošnių scenų išeiti į aikštes, gatves, tapti demokratiškesnė ir prieinamesnė visiems?

– Nelabai suprantu, kodėl kokia nors veristinė G. Verdi ar G. Puccini opera turi būti pastatyta būtinai su šiuolaikiniais kostiumais, neva interpretuojant šiandienį gyvenimą ar laikraštines aktualijas, jei tai paprasta meilės istorija? O kalbant apie operas aikštėje ar kopūstų lauke, manau, jos irgi gali būti, bet turėtų būti sukurtos specialiai, atsižvelgiant į konkrečią aplinką, progą, tematiką – kaip koks Venecijos karnavalas. Manau, kad viskas turi turėti savo vietą, prasmę ir laiką.

– Kad jau užsiminėte apie Veneciją, kurioje taip garsiai nuskambėjo lietuvių kurtas operos performansas „Saulė ir jūra“, pelnęs bienalės prizą, įdomu išgirsti jūsų nuomonę apie tokią kūrinio formą.

– Sunku kalbėti, nes gyvai to kūrinio nemačiau. Vienintelis dalykas, kuris man truputį kliūva iš susidaryto vaizdo – jog kompozitorė (Lina Lapelytė – IQ past.) lyg ir liko nustumta į paskutinę vietą. Man atrodo, jos darbas ten turėjo būti svarbiausias. Muzika, dainavimas turėjo būti reikšmingiausia, o ne smėlis ir ant jo gulintys žmonės. Dimensijos buvo kiek sumaišytos, dėl to truputį gaila. Bet galų gale viskas baigėsi gerai.


– Reikšmingą jūsų kūrybos dalį užima religinė muzika, sakyčiau, jog netgi vis didesnę. Ar tai susiję su asmeniniais virsmais, ar šitaip tiesiog dėliojasi užsakymai?

– Nežinau, galbūt taip tik pasirodė. Kažkada esu sakęs, jog visa gera muzika yra sakralinė. Kitokia ji tiesiog negali būti. Jei muzika parašyta nemeluojant sau nei aplinkiniams, tai ji jau savaime pakyla aukščiau.

Sakralinė muzika – lyg ir šalutinis mano „pomėgis“. Kita vertus, galvoje visada yra konstanta rašant dedikuoti aukštesniajai jėgai. Nors man atrodo, kad sakraliajai muzikai artimesnis A. Martinaitis. Jis tai daro be galo giliai, sąmoningai, su tokiu ypatingu žmogišku prieskoniu. Ne davatkiškai – ten būna ir pagiežos, ir pykčio, dantų griežimo. Viskas kyla iš tos Jobo istorijos, jo kančios.

– Kaip manote, ar netikintis žmogus gali rašyti religinę muziką?

– Aš netikiu, kad yra netikinčių. Net jei tu ir netiki, vadinasi, vis tiek tiki, kad kažkuo netiki.

– Kažkuriame interviu esate užsiminęs: „Norėčiau nedirbti, išeiti į pensiją, sėdėčiau sau šiltai Ispanijoje.“ Kokie artimiausi darbai tą viziją atitolina?

– Šiuo metu turiu įsipareigojimų Kovo 11-osios 30-mečio proga. Paskui laukia visokie jubiliejai – L. van Beethoveno ir taip toliau. Ispanija tolsta, ir tai yra gerai. Nes jei priartėtų – būtų baisu, kad jau galas. O dabar ji išlieka vis toje pačioje migloje.

-----

V. Bartulis

Gimė 1954 m.

1980 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dab. Muzikos ir teatro akademija) prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę.

1998 m. pelnė Nacionalinę premiją.

1999–2003 m. – Kauno dramos teatro vadovas.

2001–2007 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas bei naujosios muzikos festivalio „Iš arti“ meno vadovas.

Simfoninės, kamerinės, instrumentinės, vokalinės, elektroninės muzikos autorius. Keletas svarbesnių kūrinių: operos „Pax de Deus“, „Pamoka“, „Aušrinė“, „Mozarto gimtadienis“, misterija „Kuršiai“, oratorija „Mūsų Lietuva“, simfonija „Sugrįžimas“. Parengė Valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą koncerto programą „Juk niekas tavęs taip nemylės“. Parašė muziką keliasdešimčiai spektaklių.

2003 m. parašė oratoriją „Nelaimėlis Jobas“, Kompozitorių sąjungos buvo išrinktas Metų kompozitoriumi.

2020 01 30 11:47
Spausdinti