Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, spalio 29 d.
Svajonės apie tylą
Ieva Rekštytė

Mirgos Gražinytės-Tylos vardas vis dažniau skamba minint stulbinamą karjerą užsienyje pasiekusius talentingus lietuvius. Ieva Rekštytė vyksta į Berlyną susitikti su lietuvių dirigente, kuriai prognozuojama pasaulinė šlovė.

Paskutiniai dramatiški akordai. Užgęsta šviesos ir prapliumpa plojimai, tačiau dvi rankos dar laukia akimirkos, kai galės ploti kiek pajėgdamos. Į sceną išeina nusilenkti choras, antraeiliai herojai, pagaliau Chosė ir Karmen. Netrukus į prožektorių šviesą išnyra smulki šviesiaplaukė moteris, ji dėkoja dainininkams ir publikai, stoja tarp aktorių, ir visi sykiu nusilenkia. Ovacijos ošia. Nuostabiausia, kad jos kyla ne tik dėl užplūdusio pasididžiavimo išvydus svetur sėkmę pelniusią lietuvių dirigentę M. Gražinytę-Tylą. Šioje tris su puse valandos trukusioje operoje, kurioje buvo galima išvysti tiek išraiškos formų ir sumanymų, kad užtektų dar penkioms, lietuvė atrodė labiausiai užtikrinta tuo, ką daro. Tiksliais plastiškais judesiais ji braižė tempo, ritmo ir nuotaikos žemėlapius atlikėjams ir tai darė, rodos, nė sekundei nepaleisdama saito su jais.

M. Gražinytė dar kartą ištempia visus operos dainininkus į scenos pakraštį nusilenkti. Ir dar sykį. Atrodo, visi patenkinti savo darbu, o ryšys tarp jų labiau draugiškas nei formalus. Rytoj bus proga savo įspūdžius patikslinti: mudvi su dirigente sutarusios susitikti per gana ankstyvus pusryčius, todėl mintyse imu raginti visus skirstytis ir leisti jai ilsėtis.

Mūsų susitikimui vietą išrenka ji. Tai restoranas „Dressler“, įsikūręs visai čia pat Berlyno komiškosios operos. Jo klasikinis, konservatoriško stiliaus interjeras dvelkia vokišku užtikrintumu ir, rodos, yra pritaikytas lankytojams, neturintiems poreikio eksperimentuoti su valgiaraščiu. Ką tik čia užsukęs pusamžis vyras bičiuliškai prieina prie padavėjos ir persimeta su ja keliais žodžiais. Jų trumpą dialogą užbaigia griausmingas abiejų juokas, vyriškis į užantį įsispraudžia laikraštį ir patenkintas nužingsniuoja prisėsti lauke. Matau, kaip pro jį, stotingą vokietį, prasmunka mano pašnekovė. „Labas rytas!“ – šūkteliu, ir ji, plačiai šypsodamasi, ištiesia man ranką. Prisimenu, kad šis interviu užrašų knygelėje pažymėtas prieš metus, o aktyviau planuotas pusmetį. Pernai Nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė po interviu įteikė klasikinės muzikos žurnalą, ant kurio viršelio buvo jauna švelnių veido bruožų, tačiau akivaizdžiai ryžtinga moteris, tvirtai prie savęs spaudžianti batutą. „O, ji ne tik talentinga, bet ir puiki pašnekovė, pirmyn!“ – tuomet paskatino R. Prusevičienė.

2015 11 25 16:02
Spausdinti