Meniu
Prenumerata

trečiadienis, spalio 27 d.


SKAITYTOJŲ KLUBAS
Skaitytojų klubas: „Bitės“, Akvilė Magicdust, „Aukso žuvys“, 2021 m.
Agnė Žemaitytė

Knygų pasaulio naujienos ir „IQ Life“ rekomendacijos

Po žmogaus silpnybių ir pralaimėjimų labirintus

Romanas „Barbarų belaukiant“ laikomas vienu svarbiausių Australijoje gyvenančio PAR rašytojo Johno Maxwello Coetzee kūrinių. Jis neabejotinai paskatins susirasti ir kitas lietuvių kalba išleistas rašytojo knygas. Žinoma, jei tik dar neskaitėte romanų „Nešlovė“, „Maiko K gyvenimas ir laikas“ ir „Lėtas žmogus“.

Romano „Barbarų belaukiant“ pasakotojas, lojalus neįvardytos Imperijos pareigūnas, tarnaujantis mažame pasienio mieste, gyvena ramų gyvenimą, kolekcionuoja akmenis, kasinėja griuvėsius dykumoje ir šifruoja paslaptingus rašmenis ant tuopos skalų. Bet kartą mieste pasirodo pulkininkas Džolas ir stoja į žūtbūtinę kovą su barbarais, kurie laikomi pavojingais Imperijai.

Suvokęs, kaip žiauriai ir neteisingai elgiamasi su belaisviais, miestelio teisėjas pajunta užuojautą aukoms ir įvykdęs protesto aktą pats tampa Imperijos priešu. Šis graužiamas sąžinės paprastas žmogus, tolimais laikais gyvenęs nežinomoje šalyje, tarytum įkūnija visus žmones, kurie gyvena totalitarinėse valstybėse, nepripažįstančiose teisingumo ir padorumo.

„Kino pavasario“ žiūrovai galėjo pamatyti pagal šį romaną sukurtą to paties pavadinimo juostą, režisuotą Kolumbijos kino kūrėjo Ciro Guerros, kuris savo debiutui anglų kalba pasikvietė įspūdingą aktorių trijulę: Johnny Deppą, Robertą Pattinsoną ir Marką Rylance’ą.

J. M. Coetzee yra išleidęs per dvidešimt knygų ir apdovanotas daugybe literatūros premijų. 2003 m. gavo Nobelio literatūros premiją ir du kartus – „Man Booker“ literatūros premiją: 1983 m. už romaną „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ ir 1999 m. už romaną „Nešlovė“.

„Barbarų belaukiant“, John Maxwell Coetzee, iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, „Baltos lankos“, 2021 m.

Kvietimas krėsti entuziastingas kvailystes

„Krėsdami kvailystes, tai darykite entuziastingai“, – kvietė prancūzų rašytoja Sidonie Gabrielle Colette. Jei norite pasisemti įkvėpimo ir entuziazmo, leiskitės į kelionę po praėjusio amžiaus vidurio Niujorką kartu su naujojo Elizabeth Gilbert romano „Merginų miestas“ heroje Viviana Moris.

Amerikiečių žurnalistė ir autorė E. Gilbert geriausiai žinoma savo atsiminimų knyga „Valgyk, melskis, mylėk“. Naujasis jos kūrinys „Merginų miestas“ – tai gilios išminties apie žmogiškuosius troškimus ir tarpusavio ryšius pasakojimas, atskleidžiantis unikalią meilės istoriją Niujorko teatro pasaulyje penktajame dešimtmetyje.

Gyvenimas – trumpas ir pavojingas, todėl atsisakyti malonumų ir būti tuo, kas nesi, nėra prasmės. Tokiu požiūriu į gyvenimą vadovaujasi Viviana – iš Vasaro koledžo dėl prastų pirmųjų studijų metų rezultatų išmesta devyniolikmetė. Pasiturintys tėvai išsiunčia ją į Manhataną pas tetą Pegę, kuriai priklauso bohemiškas ir laisvamaniškas Lelijos teatras. Čia Vivianai tenka pažinti žavingų ir net labai spalvingų personažų, tačiau kartą, įsivėlus į skandalą, jos pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Prireikia daugybės metų susivokti, kokio gyvenimo ir kokios laisvės ji trokšta; nors ir vingiuotas, kelias ją nuveda pas tikrąją meilę.

„Merginų miestas“ – tai iš garbaus amžiaus moters perspektyvos pasakojama istorija, kurioje laisvės ir nuotykių istorijos susipina su moters seksualumo, meilės dovanos temomis. Kartu tai ryškus praėjusio amžiaus Niujorko paveikslas, kai skurstančius Manhatano kvartalus nuo žemės paviršiaus be gailesčio šlavė ir spindinčiais dangoraižiais senuosius pastatus keitė nekilnojamojo turto magnatai.

„Merginų miestas“, Elizabeth Gilbert, iš anglų kalbos vertė Liucija Vakarė, „Vaga“, 2021 m.

Žvilgsnis į skriaudos ir savęs apgaudinėjimo gelmes

Debiutinė Kate Elizabeth Russell knyga „Tamsi Vanesa“ gimė po dešimtmečio ieškojimų ir pasirodė kaip tik tuo metu, kai per pasaulį nuvilnijo #MeToo judėjimas. Knygą išsyk apgaubė skandalai, spėjimai, kad istorija paremta asmenine autorės patirtimi. Tačiau K. E. Russell tai paneigė: parašyti knygą ją visų pirma įkvėpusi V. Nabokovo „Lolita“ ir noras suprasti moters santykį su patirta trauma, jos pareigą ir baimę apie patirtį kalbėti viešai.

2000-ieji. Po vasaros atostogų penkiolikmetė Vanesa grįžta į privačią Brouviko mokyklą. Liūdesio ir tamsos nuolat gaubiama paauglė niekaip nepritampa prie bendramokslių, tad vienintelė galimybė jai pabėgti – kurti poeziją. Netrukus mergaitė sužadina 42 metų literatūros mokytojo pono Streino smalsumą. Nuolatinis jo dėmesys, pagyros ir tarsi netyčiniai prisilietimai ima traukti Vanesą kaip drugelį į ugnį.

2017-ieji. Vanesai 32-eji, bet į klaustrofobišką ir niūrų savo pasaulį ji vis dar žvelgia naiviu paauglės žvilgsniu.

Jau kelios dienos ji nepaliaujamai galvoja apie buvusios bendramokslės žinutę, kviečiančią prisijungti prie Streinui iškeltų kaltinimų seksualiniu priekabiavimu. Bet Vanesa nesijaučia galinti paminti tai, kas tarp jųdviejų įvyko. Tai buvo tikra – tai buvo meilė. Tik giliai viduje Vanesa jaučia, kad tiesa skamba gerokai kitaip...

„Tamsi Vanesa“ – seksualinį priekabiavimą patyrusios, tačiau traumos suvokti ir pripažinti negebančios moters portretas, drąsus žvilgsnis į skriaudos, galių pusiausvyros ir sekinančio savęs apgaudinėjimo gelmes.

„Tamsi Vanesa“, Kate Elizabeth Russell, iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė, „Baltos lankos“, 2021 m.

Apie „Bites“ ir roką sovietmečiu

Grafinė novelė pasakoja apie pirmąją Lietuvoje ir tuometėje Sovietų Sąjungoje šešių merginų roko grupę „Bitės“, gyvavusią nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, ir jos lyderės Jūratės Viktorijos Ritos Dineikaitės muzikinį kelią. Komiksų kūrėja Akvilė Magicdust vaizduoja ryškiausius grupės kasdienybės epizodus, šalies politinę situaciją, estrados užkulisius.

Merginų patirtis kupina anekdotiškų įvykių iš koncertų ir gastrolių, sudėtingų pasirinkimų ir šiurpių susidūrimų su KGB. Ir dabar sunku pasakyti, iš kur jos rado drąsos lipti ant scenos su džinsais ir dainuoti tautiškas dainas, nors tuo metu tai buvo visiškai nepriimtina? Kaip sugebėjo suderinti šeimą ir meilę muzikai? Kokia buvo jų sušvitusios žvaigždės paslaptis?

J. V. R. Dineikaitė – grupės „Bitės“ įkūrėja, lyderė, vokalistė, grojusi bosine gitara, smuiku. Ir šiandien Jūratė yra įkvepianti asmenybė, spinduliuojanti laisve ir šiluma, su šypsena sutinkanti visus gyvenimo išbandymus. Ją būtų galima palyginti su legendine amerikiečių dainininke maištininke Patti Smith, tik „Bičių“ įkūrėja daug mažiau žinoma pasaulyje dėl tuomečio režimo suvaržymų keliauti ir kurti.

Akvilė Magicdust – menininkė, iliustratorė. Baigė Vilniaus dailės akademiją ir Briuselio Sint-Lukas Aukštąją menų mokyklą, surengė parodų Barselonoje, Los Andžele, Vienoje, Vilniuje. Be iliustracijų piešimo ir istorijų rašymo, užsiima tekstile, keramika ir sienų tapyba. Ši grafinė novelė – pirmoji biografinė.

„Bičių“ įkūrėja J. V. R. Dineikaitė pasakoja apie jausmą, apimantį rankose laikant knygą, kurios pagrindinė herojė esi

„Nors turiu regėjimo negalią, galiu matyti spalvas. Gavau knygą, matau figūrėles, spalvas, bet negaliu teksto skaityti. Sunku ir išpasakyti, koks jausmas laikyti rankose knygą apie save. Jau visą savaitę vis glostau, liečiu ją. Turiu nuotrauką, pagal kurią dailininkė nupiešė viršelį ir kur mes sėdime ant motociklo prie „Erfurto“ restorano. Tik nuotraukoje aš sėdžiu dešinėje, o dailininkė mane pastatė su gitara.

Pernai išleista mano prisiminimų knyga su nuotraukomis, su kompaktine plokštele, joje visi faktai surašyti. Tą knygą turėjo dailininkė, tačiau labai daug bendravome ir telefonu, Akvilei buvo įdomu, kokią reikėtų piešti mano suknelę – ilgą ar mini, daug kitų detalių. Ji norėjo kuo tiksliau pavaizduoti tą laikotarpį.

Dabar jaučiu sujudimą aplink save, mane prieš kelias dienas kalbino radijas, bet turiu paaiškinimą. Lietuvoje apie jokią roko grupę nebuvo komikso. Dailininkė Akvilė surado, kad kažkada komiksas apie kažkokią grupę buvo sukurtas tik Italijoje.

Mano nuomone, vyrų grupės nepatirdavo tiek nuotykių. O komiksų dailininkams tų įvykių reikia labai daug, nes į kiekvieną puslapį turi nupiešti po penkis šešis paveiksliukus. Net garsiausios pasaulio vyrų grupės važiuoja koncertuoti, joms ploja 20 tūkst. žmonių, vyksta kitur koncertuoti, vėl ploja. Jei tai bandytum papasakoti komiksu, būtų sunku. Vyrai nebent meilės nuotykių patiria, bet jų gali nenorėti atskleisti.

O mes pataikėme į tokią epochą! To nebeturėjo nei „Foje“, nei „Antis“, nei „Hiperbolė“. Jau buvo „Roko maršas“, pūtė laisvas vėjas, jie dainavo, ką norėjo, jų niekas nesodino į rūsį Gedimino prospekte ir KGB jų butų nepurtė. Tiesiog apie „Bites“ labai daug medžiagos. Knygoje kaip tik nekalbama apie muziką, tik tiek, kad būtų aišku, jog mokėjome groti, nes mus kvietė koncertuoti vyriausybiniuose koncertuose, filmavo filme apie menininkus, Kultūros ministerija teikė garbės raštus už aukštą meninį lygį. O daugiau – įvairūs to laikotarpio įvykiai.

Žinoma, buvome panelės. Aš buvau ištekėjusi. Kai pakvietė filmuotis filme „Lietuvos menininkai“, kuriame dainavo Virgilijus Noreika, chorai „Varpas“, „Ąžuoliukas“ ir pabaigoje – mes, buvau aštuntą mėnesį nėščia. Ką daryti? Norėjau sėdėti, kad pilvo nesimatytų po gitara, bet atėmė kėdę.

Įdomu, ar kokiems „skorpionams“ ar amerikonams buvo tokių nuotykių, kad nuvažiuoja koncertuoti ir randa afišas, jog pasirodys bitlai, kaip mums nutiko Rusnėje. Telefonu nesuprato, kad „Bitės“, užrašė „Bitlai“. Ar tokių įvykių ir nuotykių patyrė Andrius Mamontovas ir Algirdas Kaušpėdas?“

Muzikologas Darius Užkuraitis apie „Bičių metus

„Roko muzika septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iš esmės buvo netoleruotina. Nepaisant to, rokas egzistavo, o jame tradiciškai dominavo vyrai – taip buvo ir užsienyje, ir Lietuvoje.

Tikrai ryškų pėdsaką to meto lietuvių roko muzikoje paliko „Hiperbolė“, „Kertukai“, „Raganiai“. Iki šių dienų skamba jų dainos, pavyzdžiui, „Kertukų“ „Lopšinė“, Vytauto Kernagio perdainuotas „Raganių“ kūrinys „Ištirpęs sniegas“. „Raganiai“ dar pagroja, netgi „Eurovizijoje“ bandė sudalyvauti, žinoma, jau visiškai kitos sudėties. Žinomesnė buvo ir grupė „Nuogi ant slenksčio“, kūrusi stambias formas, oratoriją, savo „Antimalda“ maloniai nustebinusi sovietmečio Kauną.

Jie kažkaip gyvi, kažką padarę, kad dainos skamba iki šiol. Merginų grupės galbūt nepaliko tokio ryškaus pėdsako kaip vyrų, tačiau jos atstovavo moteriškajai roko pusei.“

BEREKLAMOS:

2021 09 12 06:29
Spausdinti