Meniu
Prenumerata
antradienis, balandžio 7 d.
TEATRAS
Sielos virtuvėje: spektaklio „Žmogus iš žuvies“ recenzija
Andrius Jevsejevas
Laura Vansevičienė
Spektaklio akimirka

Tikrovė yra kur kas stipresnė už teatrą ar juo labiau už literatūrą, o esamasis laikas galiausiai visada parodo ragus praeičiai, sentimentams ir nostalgijai anų laikų, kai viskas neabejotinai buvo bent šiek tiek geriau, gražiau, protingiau ar talentingiau. Gyvenimas šia diena ir šiuo laiku, gebėjimas suvokti tikrovę tokią, kokia ji yra, prisiimti už ją atsakomybę ir galbūt net pamėginti ją pakeisti – tai didysis šiuolaikinio žmogaus, praradusio tikėjimą bet kuo, o visų labiausiai – savimi, iššūkis.

Būtent tokie žmonės tampa pagrindiniais rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesės „Žmogus iš žuvies“ ir pagal šį tekstą jaunos režisierės Eglės Švedkauskaitės sukurto spektaklio (premjera įvyko sausio 7 d.) veikėjais.

Sveta, Griša, Liza, Julka – ketvertas filologų, dirbančių arba tiesiog gyvenančių ne pagal pašaukimą. Sveta (akt. Viktorija Kuodytė) laukia užsienyje laikinai uždarbiaujančio vyro, o tuo tarpu laikinai užsiima nekilnojamuoju turtu, nors turbūt labiau už viską norėtų tiesiog auginti aštuonmetę dukrą. Griša (akt. Simonas Storpirštis) – laikinas žurnalistas, blogeris, vaikščiojantis literatūrinis kalambūras, socialinių tinklų guru ar šis tas panašaus, nors labiausiai norėtų rašyti kaip mažų mažiausiai koks Nabokovas ar Brodskis. Jo draugė Liza (akt. Ieva Kaniušaitė) tarsi norėtų protestuoti prieš represyvios šalies valdžios cinizmą, pulti po auliniais riaušių policijos batais, savo kūną ir dvasią atiduoti geresnei valstybės ateičiai ir protestuoti, bet jau paaukojo save meilei, kuri, atrodo, apskritai neįmanoma. Ir Julka (iš Klaipėdos jaunimo teatro rekrūtuota Asta Zacharovaitė), įtikėjusi, jog yra visa deginanti „moteris-ugnis“, todėl, bijodama sudeginti tarytum iš tikrųjų mylimą Grišą, ji renkasi užgesti ir kurstyti ramų šeimyninio gyvenimo šalies provincijoje židinį.

2020 02 29 09:25
Spausdinti