Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 20 d.
VINTAŽO NUOTYKIAI
Seno vėjo aksesuaras
Ernestas Parulskis
Asmeninis archyvas
Du veikiantys rankų džiovintuvai „Vėjelis“. Pagaminti 1985–1990 m. Dizaineris A. Vaičiūnas. Kairėje – automatinis, pirktas pagal skelbimą 2019 m. už 40 eurų, dešinėje – įjungiamas, pirktas feisbuko au

Šįkart aukcionuose Ernestas Parulskis ieško rankų džiovintuvo, vėl tampančio trokštamu laimikiu devintojo dešimtmečio lobių medžiotojams.

Visuomet smalsiai laukiu nostalginio vintažo aktualizavimo rezultatų šiandienėje kasdienybėje. Kai ką, žinoma, prognozuoti lengva. Na, pavyzdžiui, jau prieš dešimtmetį buvo nesunku atspėti, kad 7-ojo dešimtmečio lietuviškas modernizmas bus paklausus, nes šis stilius tapo madingas visame pasaulyje. Užtruko, kol mus pasiekė, bet jam atėjus publika pradėjo šluoti visą gana negausią pasiūlą.

Štai 2019-ųjų gegužę vykusiame LVII Vilniaus aukcione (viena dalis buvo skirta dizainui) dizainerės Lygijos Stapulionienės keičiamo kampo fotelis, sukurtas maždaug 1960 m., pora dešimtmečių gamintas ir 2018-aisiais restauruotas, buvo nupirktas už 400 eurų, dvigubai brangiau nei pradinė kaina. Tas pats vyksta kitose prekybos vietose – nuperkama viskas, kas bent šiek tiek atitinka Mid-Century stilių.

O su artimesniais galimos nostalgijos periodais yra sudėtingiau. Lyg ir egzistuoja taisyklė, kad vintažinės mados bangos piką pasiekia kas 30 metų, kai mados formuotojais – kūrėjais, pirkėjais ir pardavėjais – tampa užaugę anūkai, nes būtent jie, ignoruojantys įkyrėjusį tėvų kartos balastą, su meile monetizuoja senelių jaunystės daiktų ir reiškinių kontekstą.

2019-aisiais senelių jaunyste tapo praėjusio amžiaus devintasis dešimtmetis, dizainui labai klampūs metai, kai postmodernizmas ėjo į pabaigą, o naujos skonio reakcijos nebuvo, ir galiausiai dešimtmečio stilių geriausiai simbolizuoja ampyrą imituojantis kompiuterinis darbo stalas. Nors keli kol kas nedrąsūs šio liūdno periodo atgimimo ženklai jau matyti. Atrodo, kad „Mullet“ tipo šukuosena (ilgi plaukai gale, trumpi šonuose ir virš kaktos, po nosimi – ūsai) vėl grįžta, taip pat ne kartą mačiau skelbimus apie norą nusipirkti veikiantį boomboxą, ant peties nešiojamą milžinišką kasečių ir CD grotuvą. Kas dar? Šviežiausias pavyzdys mane nustebino – viename leidinių pamačiau žinutę, kad dizainerė pagamino seriją simpatiškų megztinių, kuriuos puošia cigarečių „Kosmosas“ pakelio vaizdas. Šiek tiek keista nostalgija – dažniausiai kūrėjai suaktualina tą dizainą, kuris turėjo išskirtinumo aurą tarp amžininkų, o „Kosmosas“ toks nebuvo. Juo labiau kad pakelio dizainas sukurtas Rusijoje, ir pačios cigaretės iki šiol ten tebegaminamos. Gal megztinis susijęs su vis labiau svarbėjančia kosminių kelionių realybe?

Asmeninis archyvas
Dulkių siurblio „Saturnas“ muziejinė miniatiūra-ženkliukas, 2018 m. 10 eurų.

Na, jei sename dizaine atsiranda kosminė tema, lokalūs vintažiniai keliai vėl nuveda į tą patį pavasarinį Vilniaus aukcioną, kuriame už 250 eurų kažkas nusipirko dulkių siurblį „Saturnas“. Tai absoliučiai kultinis prietaisas, kurio autorystę įnirtingai savinasi Rusijos dizaino istorikai. 1962 m. Vilniaus elektros suvirinimo įrengimų gamykloje pradėtas gaminti sferinės rutulio formos, ryškių spalvų nešiojamas prietaisas visomis savo ypatybėmis taikliai atspindėjo tuometę kosminio amžiaus estetiką. Kaip vienas ryškiausių dizaino objektų sovietmečiu jis buvo demonstruojamas pasaulinėse ir vietos parodose, bet nėra pamirštas ir dabar. 2011 m. išleistoje knygoje „Pagaminta Rusijoje: neapdainuotos sovietinio dizaino ikonos“ lietuviškas dulkių siurblys pateko tarp penkiasdešimties sovietinį dizainą reprezentuojančių kultinių objektų. 

 Užsakymas buvo milžiniškas – pirmai partijai reikėjo pagaminti 300 tūkst. aparatų.

„Saturnas“ buvo eksponuojamas ir lietuviško dizaino retrospektyvinėje parodoje „Daiktų istorijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Sovietinės dalies kuratorė dr. Karolina Jakaitė identifikavo siurblio autorių – gamyklos konstruktorių Vytautą Didžiulį. Stiprus siurblio dizainas privertė ir mane (buvau tos parodos kuratoriumi) prisidėti prie legendos sklaidos – kol veikė paroda, jos lankytojai galėjo nusipirkti kruopščiai pagamintą ženkliuką. Jis nebuvo pigus, bet labai paklausus.

Norėjau pagaminti dar vieną suvenyrą, taip pat susijusį su lietuviško dizaino istorija, devintuoju dešimtmečiu ir galimybe suteikti būstui vintažinį ir funkcionalų akcentą.

Šio daikto istorija prasidėjo 1978 m., kai jaunas dizaineris Albinas Vaičiūnas Lietuvos valstybinio dailės instituto Pramoninės dailės katedroje, vadovaujant profesoriui Feliksui Daukantui, apsigynė diplominį darbą, buvo paskirtas dirbti į Sąjunginio techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filialą ir netrukus gavo užsakymą – sukurti rankų džiovintuvo dizainą. Kaip ir daugelis F. Daukanto mokinių, dizaineris produktą projektavo natūraliai jungdamas funkcijas, technologijas ir patogumą vartotojui. Šitaip 1980 m. prekyboje atsirado įvairių spalvų, automatiškai įsijungiantys ar ranka įjungiami, su patogiu veidrodžiu prieš nosį, labai lengvai instaliuojami (arba prireikus nuimami) rankų džiovintuvai. Užsakymas buvo milžiniškas – pirmai partijai reikėjo pagaminti 300 tūkst. aparatų, kiti užsakymai buvo ne menkesni.

Akivaizdu, kad prietaisas turėjo atsirasti parodoje. Panaršęs po aukcionus jį galų gale nupirkau, bet dar labiau apsidžiaugiau, kai dizaineris Justinas Dadonas sugalvojo genialų suvenyrą – ant švilpuko užklijavo „Vėjelio“ logotipą ir pavertė jį veikiančiu džiovintuvo maketu. Į gamybą paleisti suvenyro man nepavyko, bet „Vėjelio“ pirkimas ir eksponavimas davė kitokių nenumatytai pozityvių patirčių.

Parodai pasibaigus, rankų džiovintuvą laikiau namie, kol vieną dieną jį kaip pokštą padovanojau bičiuliams naujakuriams. Praėjus keliems mėnesiams išgirdau, o vėliau ir pamačiau, kad naujakuriai dovaną panaudojo dvejopai – ir kaip vintažinį virtuvės interjero aksesuarą, ir kaip funkcionalų įrenginį. Kaip draugai sako, savo svečiams siūlo išsidžiovinti rankas paleidžiant senovinį orą. Orą iš senelių jaunystės metų, devintojo dešimtmečio.

Na, ir privalau pabrėžti – ne aš vienas pradėjau matyti „Vėjelio“ potenciją – veikiantys aparatai brangsta ir kovoti aukcionuose dėl jų reikia intensyviau.

Asmeninis archyvas
Suvenyro „Vėjelis“ maketas. Į gamybą nepateko. Autorius – J. Dadonas.

2020 02 04 09:03
Spausdinti