Meniu
Prenumerata

penktadienis, lapkričio 27 d.
VINTAŽO NUOTYKIAI
Seno vėjo aksesuaras
Ernestas Parulskis
Asmeninis archyvas
Du veikiantys rankų džiovintuvai „Vėjelis“. Pagaminti 1985–1990 m. Dizaineris A. Vaičiūnas. Kairėje – automatinis, pirktas pagal skelbimą 2019 m. už 40 eurų, dešinėje – įjungiamas, pirktas feisbuko au

Šįkart aukcionuose Ernestas Parulskis ieško rankų džiovintuvo, vėl tampančio trokštamu laimikiu devintojo dešimtmečio lobių medžiotojams.

Visuomet smalsiai laukiu nostalginio vintažo aktualizavimo rezultatų šiandienėje kasdienybėje. Kai ką, žinoma, prognozuoti lengva. Na, pavyzdžiui, jau prieš dešimtmetį buvo nesunku atspėti, kad 7-ojo dešimtmečio lietuviškas modernizmas bus paklausus, nes šis stilius tapo madingas visame pasaulyje. Užtruko, kol mus pasiekė, bet jam atėjus publika pradėjo šluoti visą gana negausią pasiūlą.

Štai 2019-ųjų gegužę vykusiame LVII Vilniaus aukcione (viena dalis buvo skirta dizainui) dizainerės Lygijos Stapulionienės keičiamo kampo fotelis, sukurtas maždaug 1960 m., pora dešimtmečių gamintas ir 2018-aisiais restauruotas, buvo nupirktas už 400 eurų, dvigubai brangiau nei pradinė kaina. Tas pats vyksta kitose prekybos vietose – nuperkama viskas, kas bent šiek tiek atitinka Mid-Century stilių.

O su artimesniais galimos nostalgijos periodais yra sudėtingiau. Lyg ir egzistuoja taisyklė, kad vintažinės mados bangos piką pasiekia kas 30 metų, kai mados formuotojais – kūrėjais, pirkėjais ir pardavėjais – tampa užaugę anūkai, nes būtent jie, ignoruojantys įkyrėjusį tėvų kartos balastą, su meile monetizuoja senelių jaunystės daiktų ir reiškinių kontekstą.

2020 02 04 10:03
Spausdinti