Meniu
Prenumerata
penktadienis, balandžio 10 d.
S. Šaltenis: „Laisvė – nesiliaujanti kūryba“
Viktorija Vitkauskaitė
(Scanpix nuotr.)

Kol Saulius Šaltenis nuo lietuviškos žiemos slėpėsi Europos pietuose, jo romanas „Kalės vaikai“ iš knygų lentynų irgi leidosi į kelionę. Režisierius Eimuntas Nekrošius Klaipėdos dramos teatre pagal šį kūrinį pastatė spektaklį. Apie ką tik įvykusią premjerą ir ją gaubiančius kūrybos kontekstus su rašytoju susirašinėjo IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– Malonu girdėt, kad atradot mano knygą bibliotekoje ir dar tokioje garbingoje – vaikų literatūros lentynoje – sveiką ir gyvą. Nes nėra liūdnesnio vaizdo, kai pats rašytojas, rodos, kadaise toks didelis ir sau svarbus, vis dar kruta gyvas, o jo kūdikiai – tie raštų tomų tomai – jau mirę – niekam nereikalingi, beviltiškai pasenę ir nepaskaitomi. Ir, o siaube, gal net dar guli kur nors išmesti makulatūros krūvoje, kurią ryja alkana Grigiškių popieriaus fabriko gerklė ir išspjauna baltą kaip sniegas visuomenei tokį naudingą tualetinį popierių.

Žinoma, „Kalės vaikai“ – ne koks biografinis romanas. Paskatino jį parašyt labai asmeniški ryškūs įspūdžiai: sovietų kariuomenėj, kur turėjau stringančia mechanine skaičiavimo mašinėle apskaičiuoti grėsmingų raketų su branduolinėmis ir cheminėmis galvutėmis trajektorijas, kareiviavau kaip tik buvusioje Prūsijoje, Gumbinėje. Gal 1965 m. užklydau į Tolminkiemį, į K. Donelaičio parapiją. Prisimenu apgriuvusią jo bažnytėlę, saulę, vėją, išnešiojantį po apylinkes plyšaujančias iš garsiakalbio ant stulpo rusiškas su pasispygavimais daineles, palaidus šunelius, slankiojančius tarp lyg negyvų, kur pakliuvo išgriuvusių, nusigėrusių žmonių – naujųjų senosios baltų žemės kolonistų, pakeitusių be gailesčio nušluotus vokiečius. Pataikiau, matyt, atsirasti K. Donelaičio Tolminkiemyje algų mokėjimo dieną. Tas istorinių katastrofų, geliantis tautos išnykimo pojūtis ir nepaliko manęs kelis dešimtmečius rašant „Kalės vaikus“.

– Paprastai parašau knygą ir iš karto lyg pamirštu ją, kaip su suaugusiais vaikais atsisveikinu. Po tiek metų turėjau prisėst ir perskaityt „Kalės vaikus“ – kiek neramu buvo, bet, ačiū Dievui, mano jautriai meninei uoslei visai dar gerokai nauji ir nepašvinkę pasirodė mano paties vietom primiršti romano puslapiai. Taigi teliko paprastesnis darbas: sugalvoti, kaip „Kalės vaikus“ išverst į teatro dramaturgijos kalbą. Mąstau vaizdais, metaforomis, regėjimais, tai gal, galvoju, esu kaip tik tinkamas kinui ir teatrui? Arūnas Žebriūnas prieš mirtį, rodos, per televiziją kalbėjo, kad jam aš geriausias Lietuvos dramaturgas. Ir paskui dar „Vingio“ kino teatre, kur rado jėgų atvykti lyg jau paskutiniam atsisveikinimui su visais, paprašė manęs prisėst, ir tada gražiai pasikalbėjom apie Dievo ir žmogaus dramaturgijas, ir dar gražiau patylėjom.

2018 04 03 15:25
Spausdinti