Arūnas BaltėnasĮ Paryžių Rūta Jusionytė persikraustė dar savo kūrybinio kelio pradžioje. Šio miesto menininkai jai tapo pagrindiniu skulptūros įkvėpimo šaltiniu, būtent čia pavyko atrasti savitą stilių, pelniusį lietuvei tarptautinį pripažinimą. Arūnui Baltėnui ji pasakoja apie savo kūrybos evoliuciją.
2000-aisiais baigiau keramikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Keramiką pasirinkau po ilgų dvejonių tarp šios ir tapybos specializacijų. Tikrai iki šiol džiaugiuosi savo sprendimu. Tai yra specialybė, apimanti daug – tiek tapybą, tiek skulptūrą, tiek piešimą, – man ji atrodo esanti apie meno esmę. Kai atsiėmiau diplomą, pasakiau visiems „viso gero“ ir išvykau tiesiai į Paryžių. Aišku, tuomet iškeliauti buvo sudėtingiau nei dabar – Lietuva dar net nebuvo ES narė. Teko kelerius metus integruotis, bet vėliau tikrai neblogai pradėjo sektis.
Paryžiuje gyvenu dvidešimt metų, šitoje studijoje dirbu dešimt. Tiesa, neseniai įsigijau naują būstą Paryžiaus priemiestyje ir įsirengiau naujas nuosavas dirbtuves. Atvykau į Prancūziją nieko neturėdama – tik dėl meno, dėl čia esančių kūrybinių perspektyvų. Paryžius, kad ir kaip keistųsi meno pasaulis, vis tiek išliko meno Meka. Visaip gali išgirsti įvairius menininkus sakant, kad meno centras keičiasi, kuriantys žmonės buriasi kitur, bet man atrodo, kad šito miesto istoriškai nepakeis nei Londonas, nei Vokietija, kur šiuo metu meno rinka plečiasi ir klesti.
Nesigailiu, kad į Prancūziją persikėliau gyventi. Šioje kultūrinėje terpėje turėjau išskirtinę galimybę susipažinti su pasaulinio garso šiuolaikiniu menu, kuris mane, jauną skulptorę, stipriai veikė. Mano kūrybos esmė, pagrindinės temos atsirado iš čionykščio gyvenimo patirčių. Juolab Paryžius turi išskirtinę kultūrą, kurios konservatyvumo daug kas nemėgsta – purtosi čia juntamo meno mistifikavimo, užslėptų menininkų ritualų, tradicijų. Yra šiuose įsitikinimuose tiesos, neslėpsiu. Tačiau šis miestas man padėjo subręsti kaip menininkei.
