Meniu
Prenumerata

sekmadienis, liepos 12 d.
Porceliano saulėgrąžos ir kiti laimikiai iš parodų
Ernestas Parulskis
Porcelianinės rankų darbo saulėgrąžų sėklos, pusiau legaliai paimtos iš Ai Weiwei instaliacijos „Sunflower Seeds“, „Tate Modern“, Londonas, 2010 m. spalis. (Asmenin

Ernestas Parulskis prisimena, kaip jo kišenėje apsigyveno dalelytė Ai Weiwei instaliacijos.

Kas buvo pirmas tikras nepriklausomas parodų kuratorius? Na, toks kuratorius, kurio idėjos, tikslai ir vizijos, tapusios ekspozicija, duoda visiškai kitokį rezultatą, nei būtų galima spėti, pamačius parodoje dalyvaujančių menininkų sąrašą?

Pirmojo (ir turbūt – neaplenkto) poziciją užima šveicaras Haraldas Szeemannas (1933–2005 m.), išliejęs jau kelis dešimtmečius mums įprastą šiuolaikinio meno rodymo formą. Nesu pirmojo kuratoriaus veiklos žinovas, bet vieną jo deklaruotą misiją dažnai prisimenu stebėdamas muziejų, aukcionų, galerijų ir meno pirkėjų realybę. H. Szeemannas sakė, kad jam menas yra priemonė mesti iššūkį „nuosavybės“ ir „turėjimo“ sąvokoms. Ir jis tą iššūkį mėtydavo nuolat: rodė performansus, instaliacijas, videomeną. Darė viską, kad į meno lauką būtų įtraukti eksponatai, kurių nebūtų galima turėti. Ir, be abejo, pralaimėjo. Meno rinka, greičiau ar lėčiau, sugebėdavo monetizuoti viską, kas atsirasdavo parodose, ir sukaupdavo simbolinį kapitalą. Šviežiausia istorija rodo, kad net sunaikintas (o gal – „sunaikintas“) kūrinys irgi virsta nuosavybe. Štai švelnaus vandalo ir saldžių urbanistinių iliustracijų kūrėjo Banksy tapybos darbas „Mergaitė su balionu“ po milijoninio sandorio buvo viešai pusiau supjaustytas, bet savininkas nusprendė jį galutinai nusipirkti, o aukcionas džiugiai paskelbė, kad pirmą kartą istorijoje pardavė performansą. Net ir suvenyrų ilgai laukti neteko – po savaitės jau siūlyta įsigyti iki pusės supjaustytus marškinėlius su Banksy iliustracija ant krūtinės.

Bet vienoje meno rinkos sričių H. Szeemanno siekiamybė tapo realybe – kalbu apie gal prieš keliolika metų atsiradusią galimybę pasiimti meno kūrinius. Nors turbūt tiksliau būtų šitaip: vieną dieną svarbesnėse parodose, bienalėse ir mugėse žymiausi menininkai pradėjo dalinti – arba leido lankytojams pasiimti – eksponuojamų kūrinių tiražuotus komentatorinius objektus, kurie, ypač neakcentuojant, buvo vadinami originaliais meno kūriniais. Leidimas pasiimti – arba galimybė gauti – meno kūrinį vertė lankytojus sutikti su dviem svarbiomis taisyklėmis. Pirma, jie privalėjo atvykti į ekspoziciją ir, antra, sutikti su pasiėmimo (davimo) proceso loterizacija – menininkas neduodavo jokių garantijų, kad objektai visuomet atsiras lankytojo dispozicijoje. Net atvirkščiai, norintiems pasiimti (gauti) kūrėjo artefaktą tenka įveikti įvairius socialinius, simbolinius, geografinius, chronologinius, informacinius, logistinius, įpročių, finansinius ir retkarčiais sėkmės barjerus. Žodžiu, leisdavo patirti nuotykių bandant gauti daiktus, turinčius šansą tapti vintažu.

2019 02 21 11:29
Spausdinti