Meniu
Prenumerata

sekmadienis, rugsėjo 20 d.
Pareiškimai ant krūtinės
Ernestas Parulskis
(Asmeninio archyvo nuotr.)

Ernestas Parulskis žvelgia į archyvinius siužetus, kuriuose atlapą puošiantys ženkliukai reiškė ironiją, susižavėjimą ar pasipriešinimą.

Žmonių ir įsegamų ženkliukų santykių kaitą galima išskaidyti į tris chronologines grupes. Pirmoje grupėje, nuo vėlyvos kūdikystės iki vėlyvos vaikystės (arba ankstyvos paauglystės), ženkliukai atsiranda ir dingsta nesistemiškai, kartais – dėl vaiko įgeidžio, kartais – dar kažkaip. Sistema susiformuoja tuomet, kai antros grupės žmogui sukanka maždaug dešimt metų, ir baigiasi vėlyvoje paauglystėje, kurios tiksli finalinė riba nefiksuojama. Tokiam nešiotojui ženkliukai jau atlieka įvairias funkcijas: jie gali tapti priklausymo grupei įrodymu (skautai), stiliaus elementu ar socialinio vaidmens statuso įrodymu („pankas“, „linksmintojas“ ir pan.) arba pasiektų iššūkių registracija – na, pavyzdžiui, ženkliukai su aplankytais miestais ant kuprinės. Tradiciniai suaugusieji (nuo, sakykime, 30-ies iki mirties) ženkliukų nenešioja, o jei įsisega ir patenka į trečią grupę, tai dažniausiai būna vertybines nuostatas demonstruojantys ženkliukai (pavyzdžiui, Vytis švarko atlape) arba klubinės ar profesinės priklausomybės ženklai su logotipais.

Ženkliukai yra viena gausiausių pasiūlų vintažinių artefaktų kategorijoje. Mano tyrimas rodo, kad vienas žmogus per jau aprašytų trijų ciklų eigą gauna vidutiniškai penkiolika ženkliukų, kurių nė vienas neišmetamas. O ir kodėl juos mesti? Vietos jie neužima, akies neerzina, net atvirkščiai – džiugina. Visi ženkliukai galiausiai visuomet nugula rečiau atidaromuose stalčiuose, dėžutėse nuo batų su kitomis suvenyrinėmis smulkmenomis ar didelių dėžių dugnuose su įvairiais keistais daiktais. Kai kurie iš jų šviesą vėl pamato tik sendaikčių turguose, o retesni patenka į specialias parduotuves ar nišinius aukcionus – retkarčiais pasiekia net keturženkles sumas ir šitaip iš vintažo grupės peršoka į kolekcionavimo elitą. Ir, žinoma, gana daug ženkliukų turi intriguojantį, kartais net detektyvinį kontekstą.

Ženkliukus vėl prisiminiau (intensyvus santykis su jais man baigėsi pirmojo ciklo pabaigoje) prieš kelerius metus, kai knygoje „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ („Baltos lankos“, 2011 m.) perskaičiau trumpą epizodą iš Eucharistijos bičiulių ratelio veiklos. Šį būrelį, pirmą kartą KGB užfiksuotą 1974 m., istorikai vadina katalikinio pasipriešinimo sąjūdžio dalimi sovietinėje Lietuvoje. Nelegalaus būrelio veikloje dalyvavo pasauliečiai, savo priklausymo grupei simboliu pasirinkę ženkliuką su koplytstulpiu. Ženkliukus jie nusipirkdavo paprasčiausiose suvenyrų parduotuvėse.

2019 09 11 13:15
Spausdinti