Meniu
Prenumerata

antradienis, birželio 15 d.


Paraštės. Kaip „išravėti“ biblioteką
Marius Burokas
Getty Images nuotr.

Esu užkietėjęs knygų skaitytojas ir gyvenu nedideliame bute, todėl kas porą mėnesių arba net dažniau pasijuntu užspeistas į kampą asmeninės bibliotekos. O asmeninė biblioteka – tai ne nusibodęs baldas, drabužis ar indų rinkinys. Ji susijusi su žmogaus tapatybe, brendimu, jausmais ir mintimis taip tampriai, kad tampa kone kūno dalimi.

Tuomet, peržvelgus įlinkusias lentynas, ant visų plokščių paviršių sukauptas krūvas, mane apima dvilypis jausmas: irzlumas ir nepasitenkinimas, kad esu apsikrovęs ir tarsi nešulį ant kupros turiu tempti tokią biblioteką, o kartu – ir godulys, sumišęs su gailesčiu ir priklausomybe (noriu turėti ir šitą, ir aną, o toji irgi labai graži ir reikalinga, o anoji kada nors pravers, o štai tą reiks kada nors pagaliau perskaityti).

Aš kaip ir dauguma knygų mylėtojų įsigyju daugiau, nei galiu perskaityti. Esu apžvalgininkas ir gaunu knygas iš leidyklų. Ir lyg to dar būtų negana, skaitau trimis kalbomis (neseniai prisidėjo ketvirtoji – ukrainiečių. Knygos ta kalba taip pat jau atgulė į vieną kuklią lentynėlę). Dar esu vertėjas, todėl žodynai, terminų žodynai, žinynai ir kita profesinė literatūra taip pat užima nemažai vietos.

Manau, kad su panašiomis bėdomis tenka susidurti ne vienam rimtam skaitytojui. Tad ką daryti?

2016 01 05 16:39
Spausdinti