Meniu
Prenumerata

penktadienis, spalio 22 d.


TEATRAS
Pandemija prieš „Remygą“
Agnė Žemaitytė

Keliolika kartų sužibusi viltis Valstybinio Šiaulių dramos teatro scenoje išvysti laukiamiausią sezono premjerą „Remyga“ dėl pandemijos galiausiai nukelta neribotam laikui. Kol spektaklis tarsi vynas bręsta laukdamas savo valandos scenoje, rašytojo Rimanto Kmitos gerbėjų rankose – to paties pavadinimo romanas, turėjęs pasirodyti tik po premjeros. Kaip virusas keičia ne žmonių, o meno kūrinių likimus, Agnei Žemaitytei pasakoja „Remygos“ kūrėjai.

Oskaro Koršunovo režisuota pirmoji R. Kmitos pjesė „Remyga“ turėjo tapti svarbiausiu Šiaulių dramos teatro sezono įvykiu, kuriam ruoštasi ne vienus metus. „Tam skyrėme išskirtinai daug laiko, pastangų ir finansinių išteklių ir, tiesą sakant, apie pelną mažiausiai galvojome, – sakė teatro vadovas Aurimas Žvinys. – Aišku, dabar, kai jau matome rezultatą ir akimirksniu iššluotus bilietus, galime drąsiai sakyti, kad „Remyga“ būtų buvęs sezono bestseleris.“

O realybė viską sudėliojo taip, kad dėl prasidėjusios pandemijos ir karantino suvaržymų spektaklio premjera nukelta keliolika kartų, vienintelė premjera įvyko net ne Šiauliuose, o nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Pakeleivingi“ Anykščiuose.

Rimantas Kmita.

Pasaulinį pripažinimą pelniusiam lietuvių režisieriui Oskarui Koršunovui per kelis kūrybinio darbo dešimtmečius teko patirti įvairiausių staigmenų, dėl kurių buvo perkeliamos premjeros. „Bet „Remygos“ atvejis vienas dramatiškiausių, – pripažino jis. – Aplinkybės ir šiaip buvo neeilinės, nuo pat pradžių dirbome karantino sąlygomis, buvo daug rizikos. Ne kartą darėme testus, nes kas nors vis pasijusdavo prastai, bet pasirodydavo, kad tai paprasti negalavimai.“

„Remygos“ pastatymą išskirtinį darė ir dar viena aplinkybė. Aktoriai labai entuziastingai įsitraukė į šį darbą. Anot O. Koršunovo, tai lėmė, kad pjesė – apie Šiaulius, jie puikiai žinojo visas istorijas, iš kur jos atėjusios. Deja, pačiame apogėjuje, po puikiai pavykusios generalinės repeticijos, premjeros rytą atėjo žinia, kad pagrindinio aktoriaus sūnui diagnozuotas COVID-19 ir jis priverstas izoliuotis. „Nusivylimas buvo neįtikėtinas, iki ašarų...“ – prisiminė režisierius, negalėjęs pamatyti Anykščiuose įvykusio kol kas vienintelio „Remygos“ spektaklio.

Nors, pasak O. Koršunovo, R. Kmitos pjesė remiasi tikrais įvykiais, ji yra ir mistinė, fantasmagoriška, joje daug mitologijos. „Vietomis primena Tvin Pyksą, jeigu ne daugiau, Tvin Pyksas net blanksta prieš šiaulietišką mistiką, – intrigavo režisierius. – Tai epinė pjesė, šiek tiek gal primena „Išvarymą“, scenoje gyvai grojamas rokas, daug draivo, humoro, atpažįstamų įvykių ir žmonių, labai organiškai skamba šiaulietiškas slengas, aktoriams jis limpa. Kažkuria prasme tai epas, bet jis labai arti žiūrovo.“

Todėl jam labai smalsu, kaip „Remygą“ žiūrės ir įvertins patys šiauliečiai, gerai suprantantys pjesės kontekstus. Ir akivaizdu, kad Vilniaus ar Kauno žiūrovai „Remygą“ matys skirtingai, bet tai nereiškia, kad jiems bus mažiau įdomu. „Iš esmės teatro kalba universali, bet visada yra vidinių kontekstų, teatras visuomet jais žaidžia, – kalbėjo O. Koršunovas. – „Remygos“ universalumą ir kontekstualumą laikyčiau stipriosiomis spektaklio dalimis.“

Pjesės „Remyga“ autorius R. Kmita prisimena prieš trejus metus įvykusį pirmąjį pokalbį su Šiaulių dramos teatro meno vadovu: „Teatras buvo sugalvojęs, kad nori spektaklio apie Šiaulius. Paulius Ignatavičius klausė, ar man būtų įdomu, pakalbėjome, kad gal būtų galima statyti „Pietinia kronikas“, bet pagal šį romaną jau buvo statomas miuziklas, tad nusprendėme, kad reikėtų naujo kūrinio.“ Nors pagal „Pietinia kronikas“ sukurtas miuziklas parodytas tik keletą kartų, rašytojo galvoje po truputį pagreitį įgavo „Remygos“ istorija.

Tiesa, kai R. Kmita pirmąsyk susitiko su O. Koršunovu, suprato, kad į susitikimą režisierius atėjo įsivaizduodamas, jog Šiauliuose statys „Pietinia kronikas“: „Man visą laiką norėjosi parašyti kitokią „Pietinia kronikų“ versiją, ne tokią linksmą, o labiau niūrią, apie dramatiškus likimus. Truputį papasakojau, ką galvoju, Oskarui labai patiko, nes tai buvo ir jo jaunystės metai, jis taip pat turėjo prisiminimų, jais pasidalijo, ir supratau, kad tas laikas jam rūpi.“

Kadangi iki „Remygos“ R. Kmita nebuvo rašęs dramaturgijos, kurti teatro scenai teko pasimokyti. Kai pirmąkart pabandė rašyti pjesę 2018 m. žiemą viešėdamas Druskininkuose, greitai patyrė, kad proza ir dramaturgija – labai skirtingi dalykai: „Supratau, kad daug ką turiu apgalvoti, nes prozą gali nuo ko nori pradėti rašyti, braukyti, taisyti, o čia yra personažai ir turi susikurti visas istorijas, kad jie galėtų veikti.“

Tų pačių metų vasarą dirbdamas rašytojų kūrybos namuose Vysbadene, Vokietijoje, padėjo pjesės struktūros pagrindus, o pats rašymas vyko, charakteriai ir konfliktai plėtoti ir vėliau.

Nors Šiaulių dramos teatro atstovai – meno vadovas P. Ignatavičius ir literatūrinės dalies vedėja Nomeda Šatkauskienė – vis klausdavo, kaip sekasi, R. Kmita ilgai išsisukinėjo neturįs ko parodyti.

„Kol neišplėšė iš manęs pirmosios versijos, o perskaitę ją, man atrodo, buvo suglumę, nes tikrai tokio varianto niekam nebūčiau rodęs, – juokėsi pjesės autorius. – Bet po to atsiunčiau antrą, trečią versiją, jos vis gerėjo. Jie, aišku, teatre daugiau patyrę, davė gerų pastabų.“ Patarimų, kaip tobulinti pjesę, nešykštėjo ir O. Koršunovas. Vien savo kompiuteryje R. Kmita skaičiuoja bene šešis kūrinio variantus, o realybėje jų būta dar daugiau.

Kai 2019 m. pabaigoje prasidėjo „Remygos“ repeticijos, joms vadovavo režisieriaus asistentas Jokūbas Brazys. R. Kmita prisimena, kad buvo įsitempęs dėl savo teksto, viskas atrodė blogai, bet stebėdamas, kaip J. Brazys dirba su aktoriais, pradėjo matyti, kaip iš teksto gimsta teatras. Kai jis pagaliau nusiramino ir patikėjo, kad viskas bus gerai, prasidėjo pirmasis karantinas, ir repeticijos sustojo.

Kai praėjusios vasaros pabaigoje „Remygos“ repeticijos buvo atnaujintos, abejonių, kad spektaklis pagaliau išvys scenos šviesas, nebuvo. Po paskutinės peržiūros vėlai vakare važiuodamas namo R. Kmita skaičiavo iki premjeros likusias valandas. Tačiau ryte sužinojo, kad ji atšaukta.

Per galiausiai Anykščiuose įvykusią „Remygos“ premjerą autorius išgyveno keistą, ne visai jai derantį jausmą – spektaklis dar atrodė neįsivažiavęs, aktoriams trukdė svetima scena. Rašytojui susidarė įspūdis, kad per pirmą veiksmą aktoriai bandė prisijaukinti ir suprasti erdvę, tad tik antroje dalyje viskas jau klojosi gerokai sklandžiau ir geriau. „Bet gerai, kad įvyko premjera, nesvarbu, kur, nes kitaip visai būtų neaišku, ar spektaklis yra“, – kalbėjo R. Kmita.

Kol pandemija jaukė spektaklio kūrėjų planus, pjesės autorius naudojosi proga įgyvendinti kitą sumanymą – „Remygą“ paversti romanu. Dar rašydamas pjesę jis atskiras scenas kūrė proza: „Man vis tiek prozos kalba pirmoji, dramaturgija trukdo. Todėl dažnai parašydavau prozą, kad būtų ramu, o tada jau sėsdavau prie dramaturgijos. Bijojau, kad kažko neliks, kažkas svarbaus dings. Juk rašiau tekstą teatrui, su juo turėjo dirbti kiti žmonės. Man buvo neramu, kad to pasaulio, kurį aš mačiau, neliks.“ Tad režisieriui ir aktoriams laukiant, kol teatras bus atvertas repeticijoms, R. Kmita baigė romaną.

Klausiamas apie karantino poveikį kūrybai, pašnekovas nesiskundžia, sako tikrai nemažai per pastaruosius metus nuveikęs. Nors sutinka, kad viskas labai priklauso nuo kiekvieno kūrėjo gyvenimo aplinkybių.

Jis pats, nors ir negalėjo eiti į bibliotekas ar archyvus, turėjo mažiau susitikimų, todėl daugiau dirbo namuose. „Nors man, kaip ir daugumai, pirmasis karantinas buvo nemažas šokas, nesinorėjo apie jį rašyti, – atviravo rašytojas. – Juo labiau kad kokį Alberto Camus „Marą“ paskaitai ir matai, jog viskas aprašyta. O su antruoju karantinu apsipratau, nesu iš tų, kurie sako, kad po šito pasaulis nebebus toks, koks buvęs, kad žmonės pasikeis. Nuo vienų metų niekas nepasikeis, man atrodo, grįšime į ankstesnę normalybę, ir viskas bus, kaip buvę. Dėl to tų temų specialiai nefiksuoju. Pabandžiau ne vieną daiktą, bet dabar visai kita knyga apsėdo, jai ir skiriu savo laiką. Rašau apie lietuvių literatūrą, apie rašytojus, bet galvodamas ne apie siaurą akademikų, o apie platesnį skaitytojų ratą.“

Oskaras Koršunovas.

Ne mažiau dramatiška istorija Oskaro Koršunovo teatrą (OKT) ištiko ir praėjusią liepą atšaukus Avinjono teatro festivalį Prancūzijoje. O. Koršunovo režisuotas Williamo Shakespeare’o „Otelas“ turėjo atidaryti 74-ąjį Avinjono festivalį, bet prestižinis teatro renginys dėl pandemijos buvo atšauktas.

„Festivalis jau buvo reklamuojamas visame pasaulyje, skelbtas jo repertuaras, o iki premjeros likus maždaug mėnesiui paaiškėjo, kad renginio nebus, – apgailestavo režisierius. – Nors ir Lietuvoje antrasis karantinas atrodė vis artimesnis, rudenį „Otelą“ vis tiek repetavome. Paskutinės repeticijos vyko Klaipėdoje, aktoriai kaip partizanai rinkosi į teatrą su kaukėmis ir dezinfekcinio skysčio buteliais. Vis dėlto išleidome premjerą, nors ir parodėme ją tuščiai salei. Nufilmavome ją ir dabar šis spektaklis bręsta kaip vynas.“

Nors ir „Otelo“, ir „Remygos“ likimai dramatiški, anot O. Koršunovo, šiems spektakliams savotiškai pasisekė, nes juos bus galima greitai atstatyti, jie paruošti ir gyvens savo gyvenimą, jų jau dabar laukia žiūrovai. Dramatiškiau tiems, kurie nesugebėjo ir tiek padaryti. Pastarosios dramos tylios, bet ne mažiau skaudžios.

„Jei kalbėčiau apie savo teatro praradimus, skaičiavome, kad preliminariai praradome apie 20 tarptautinių festivalių, kurių neatidarėme, į kuriuos buvome pakviesti ir kurie neįvyko, – kalbėjo O. Koršunovas. – Teatrui tai milžiniški nuostoliai. Tarptautinį pripažinimą reikia užsitarnauti, neaišku, kada pavyks šiuos praradimus susigrąžinti.“

OKT atstovai net nemėgino skaičiuoti, kiek spektaklių neparodė Lietuvoje. Džiaugiasi tik pasinaudoję galimybe praėjusią vasarą Vilniaus universiteto kieme pristatyti teatro 20-mečiui skirtus pastatymus.

Tai, kad dėl pandemijos atšauktus OKT spektaklius daug žmonių žiūrėjo virtualioje erdvėje, O. Koršunovo neguodžia: „Tai visai kas kita, tai nėra tikrasis teatras, kai vyksta gyvas aktorių komandos susitikimas su žiūrovais, kai patiriami kolektyviniai išgyvenimai. Negali nei parodyti spektaklio vienam žmogui, nei jo nufilmuoti. Nes tikroji spektaklio scena yra žiūrovų vaizduotėje, kas joje vyksta žiūrint spektaklį, nenufilmuosi. Tai, kas vyksta scenoje, nėra spektaklis, tai griaučiai, kuriuos ir fiksuoja kameros.“ Anot režisieriaus, gerai, kad spektakliai rodomi interneto platybėse, nes žiūrovas gali daryti tam tikras išvadas, susidomėti spektakliu, paskui eiti arba nebeiti jo žiūrėti, bet tai nėra tikrasis teatras.

O. Koršunovas sutinka, kad dėl pandemijos nukentėjo visas kultūros sektorius, tačiau pasirodė, jog siaučiant virusui patys pažeidžiamiausi – scenos menai, o vieni skaudžiausiai nukentėjusių – laisvai samdomi aktoriai, tarp jų yra ir pačių talentingiausių, atsisakiusių etatų, kad galėtų būti laisvesni.

Pasaulyje Lietuvos vardą garsinančiam režisieriui apmaudu ir dėl to, kad dėl pandemijos antrąkart karantiną paskelbusi Vyriausybė vėl neskuba atverti teatrų. „Po pirmojo karantino teatrus atlaisvino pačius paskutinius, dabar vėl panašūs planai, – pyko O. Koršunovas. – Bet teatras gali puikiai saugoti savo žiūrovus, jeigu laikomasi taisyklių – salėje sėdi 25 ar 50 proc. žiūrovų su kaukėmis, jie įleidžiami laikantis saugių atstumų ir panašiai. Tai nepalyginama su kavinių ar barų, didžiųjų prekybos centrų situacija, bet juos atidaro anksčiau nei teatrus. Kadangi teatras neturi tokio kaip verslas lobistų užnugario, kultūrai skiriama mažiausiai dėmesio. Dėl to, o ne dėl saugumo teatrai ir vėl bus atidaryti paskutiniai.“

Greitai bus metai, kai įprastinė teatro veikla sustabdyta, o tai, anot A. Žvinio, reiškia ne tik finansinius praradimus. Kur kas daugiau nerimo kelia tai, kaip šie visuotino nestabilumo, įtampos ir socialinio atitolimo metai paveikė visuomenę, teatro publikos lūkesčius.

Jau dabar aišku, kad šis laikas itin sunkus aktoriams ir kitiems scenos kūrėjams, ypač tiems, kurie dirba nevyriausybiniame sektoriuje. Nemaža dalis aktorių liko be darbo, be galimybės bent jau palaikyti profesinę formą, tobulėti.

„Įžvelgti teigiamų karantininio egzistavimo, tiksliau – vegetavimo, pusių gana sunku, bet vis dėlto galima, – teigė teatro vadovas. – Visų pirma, ši neeilinė situacija privertė naujai pažvelgti į teatro meno prasmę, permąstyti teatro veiklos strategiją ir prioritetus, išmokė lanksčiai prisitaikyti prie nuolat kintančios tikrovės, privertė ieškoti naujų raiškos būdų, leidžiančių palaikyti bent šiokį tokį, kad ir nuotolinį, ryšį su savo žiūrovais. O svarbiausia – aiškiai supratome, kokie brangūs mums žiūrovai ir kaip stipriai jų pasiilgome.“

Foto galerija.: new_000217899_0

Gali nuskambėti keistai, bet teatro veikla per tuos metus nebuvo visiškai sustojusi. Tiesa, spektaklių premjeros įvyksta be žiūrovų, bet prie filmavimo kamerų. Ne tik naujausius, bet ir senesnius spektaklius norima profesionaliai nufilmuoti, kad pasikartojus situacijai būtų galima rodyti kokybiškus įrašus. „Tačiau manau, kad spektaklių rodymas internete tikrai neprilygs fiziniam žiūrėjimui, nes teatras yra gyvas, kolektyvinis reiškinys, kuriame čia ir dabar dalyvauja tiek kūrėjai, tiek žiūrovai, – įsitikinęs Šiaulių dramos teatro vadovas. – Nesvarstėme kurti internetinės „Remygos“ versijos, nes tai visai kitokios prigimties spektaklis: jam reikalingos gyvos žiūrovų reakcijos, aktoriai tiesiogiai bendrauja su publika.“

A. Žvinys sutinka, kad R. Kmita šiaulietiškam pasakojimui suteikė universalų skambėjimą. Visi konkretūs faktai, net dokumentinė medžiaga spektaklyje veikia kaip metaforos: „Tarkim, realiai egzistuoja po Šiaulių miestu užkasta Rūdės upė, tačiau požeminės upės įvaizdis yra ir labai universali metafora. Galų gale visa tai, kas tais gūdžiais virsmo metais vyko Šiauliuose, iš dalies vyko visoje Lietuvoje. „Remyga“ – tai ir visos Lietuvos virsmo istorija, tik papasakota per šiaulietišką prizmę.“

Universalios ir pagrindinės spektaklio temos: kartų konfliktas, istorijos ir tikrovės subjektyvumas, savo šaknų ieškojimas, meilės, gyvenimo ir mirties kova. Būtent dokumentinės medžiagos ir fikcijos, autentiškų faktų ir universalumo dermė neabejotinai yra stipriausios „Remygos“ pusės.

Žinoma, vyresniems žiūrovams nesunkiai atpažįstamos autentiškos detalės, įvykiai ir personažai jaunimui – jau nieko nesakantys dalykai. Bet tai tik paviršinis visos istorijos sluoksnis, po kuriuo slepiasi kur kas gilesni labai bendražmogiški dalykai. Galima į „Remygą“ žiūrėti kaip į jauno idealisto istoriją arba kaip į žmogaus brandos istoriją, netgi kaip į meilės istoriją.

A. Žvinio nuomone, mąstančiam, viskuo besidominčiam šiuolaikiniam jaunimui gali būti įdomu sužinoti, kaip atrodė toji nepriklausomybės pradžia, kokios vertybės formavo to meto žmones, kurie dabar yra jų tėvai.

„Sunku spėlioti, koks būtų buvęs spektaklis, jei jis būtų pasirodęs pavasarį, bet jis būtų kažkuo kitoks, – mano teatro vadovas. – Kai atslūgo pirmoji karantino banga ir po kelių mėnesių pertraukos grįžome į repeticijas, buvo justi labai didelis viso kolektyvo susitelkimas, entuziazmas, užsidegimas ir atsidavimas darbui. Neatmetu, kad tai turėjo daug įtakos visai spektaklio energetikai, iki maksimumo užkaitino jo atmosferą, suteikė naujos kokybės ir prasmių. Todėl dabar kitokio „Remygos“ net neįsivaizduoju.“

2021 03 07 07:54
Spausdinti