Susitikti su pašnekovu ne kartą, o kelis, ir į interviu žanrą žvelgti tarsi į koliažą, į kurį galima įkomponuoti vis naują susitikimo įspūdį, – Ieva Rekštytė nusprendė tokį eksperimentą pasiūlyti pianistui Petrui Geniušui. Jis entuziastingai sutinka, ir juodu ima laviruoti tarp dienų ir darbų, skrydžių, repeticijų ir koncertų.
2015 m. gruodžio 16 d. Grafikos galerija „Kristina Norvilaitė“, Vilnius. Negailestingai žvarbus vakaras. Kol nuo redakcijos Naujamiestyje pėsčiomis pasiekiu Užupį, pro kepure neapdengtą galvą, rodos, išleidžiu paskutinius kūno šilumos likučius. Turbūt todėl, jau pasiekus kelionės tikslą, žolelių arbata su naminiu obuolių sūriu ir pokalbis su menininkų pora tampa ypač malonia vakaro privilegija. „Greičiau valgykite sūrį, – su vaikišku nekantrumu įspėja P. Geniušas. – Antraip jo tuoj nebeliks.“ Čia, jo mėgstamoje repeticijų vietoje, tarp „muzikalių ir įkvepiančių Kristinos darbų“, sutarėme susitikti pokalbio IQ žurnalui. P. Geniušas vardija šios erdvės pranašumus repeticijoms ir pradeda nuo grindų – labai pasisekė, kad ši galerija pirmame aukšte, dėl to jis netrukdomas gali „groti ir trypti kojomis“. Vasaromis jam patinka atverti duris į gatvę, kur vilnijantys fortepijono garsai sudomina ir vilniečius, ir autentiškų patirčių ieškančius turistus. Sykį vienas prašalaitis įkišęs galvą į galeriją nesusilaikęs Petrą pagyrė: „Oh, you play very nice!“
Su P. Geniušu kalbamės apie jo, violončelininko Vytauto Sondeckio ir smuikininko Vilhelmo Čepinskio surengtus koncertus bei aibę kitų planų, perkopiančių ne tik metų sandūrą, bet ir kelis sezonus. Kramsnodamas obuolių sūrį pašnekovas mėgina susitelkti ir atsakyti į mano klausimą, kas yra jo neįtikėtinai produktyvios ir įvairios kūrybos variklis, nuolatos susiejantis jį su įvairiais atlikėjais. „Aš individualistas, bet nesu per daug ambicingas, – akimirką pagalvojęs sako pianistas. – Nors neneigsiu, kad labai mėgstu groti soliniuose koncertuose, lydimas orkestro, kur esu pagrindinė figūra.“ K. Norvilaitė subtiliai įsiterpia sakydama, kad Petras nuolatos mokosi iš kitų ir tai daro natūraliai, smalsiai, o ne per prievartą. „Visgi kartais jaučiu, kaip laviruoju ant nesėkmės ribos, – prisipažįsta maestro. – Išeiti į sceną su džiazo vilkais arba groti kokiame nors klube su Jazzu, kur 95 proc. publikos yra jos gerbėjai, gana rizikinga. Įsivaizduokite, užlipa ant scenos kažkoks dėdė profesorius ir groja visai ką kita, nei lankytojai tikėjosi.“ Tokiais atvejais P. Geniušą bent teoriškai nuramina mintis, kad jis rizikuoja viso labo patirti gėdą: „Chirurgo nesėkmė gali pražudyti žmogų, o čia gali tik apsijuokti.“
Tačiau kaip „dėdei profesoriui“ išlikti įdomiam sau ir kitiems? „Jeigu esi suinteresuotas atlikti savo darbą, kitaip sakant, tau pačiam įdomu, patiks ir kitam, – jam per veidą perbėga menka nuostaba, kaip toks klausimas galėjo kilti. – Esu nuolatinis mokinys, amžinas studentas. Mokytis būtina vien bandant prisitaikyti prie naujovių ir suspėti paskui jas, o juk dar norisi išmokti ką nors visiškai naujo, patobulinti jau esamus įgūdžius. Pusę savo gyvenimo pats esu mokytojas, profesorius, bet kiekvieną dieną man būtinai reikia išmokti ką nors naujo. Reprodukuoti tai, ką sugebi, tikrai atsibostų. Tai kaip ir paprastas dalykas, bet sykiu ir maža paslaptis.“
