Meniu
Prenumerata
penktadienis, balandžio 10 d.
Naujasis Gintaro Varno spektaklis vedžios po kaltės ir gėdos labirintą
Viktorija Vitkauskaitė
Gintaras Varnas (Donato Stankevičiaus nuotr.)

Režisierius Gintaras Varnas naujausią savo spektaklį skiria dingusiam žydiškajam Vilniui ir lyg akupunktūrininkas į garsios pjesės siužetą įsmeigia tikras Holokausto liudininkų istorijas.

Į daugiau kaip 20 užsienio kalbų išversta Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio pjesė „Getas“ lietuviškoje scenoje pirmąkart statyta 1990-aisiais. Tuomečiame Akademiniame dramos teatre spektaklį pagal šią pjesę režisavo Jonas Vaitkus, tiesa, pastatymas gyvavo neilgai. 2006 m. šalies kino teatruose įvyko penkerius metus kurto Audriaus Juzėno filmo „Vilniaus getas“ pagal tą patį kūrinį premjera.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) „Getą“ statantis G. Varnas šį kūrinį interpretuoja savaip. Jo spektaklyje Izraelio dramaturgo pjesė persipina su prisiminimais tų Lietuvos žmonių, kurie patys gyveno Holokausto metais. Aukų, budelių ir abiejų šių kategorijų išvengti siekusių liudytojų pasakojimai – jau ne pjesės fikcija, o dokumentika. Režisierius ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė į vientisą inscenizaciją sujungė J. Sobolio tekstą ir istorikų knygose, archyvinėje medžiagoje rastus amžininkų liudijimus apie Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje vykusį siaubą.

Būtent prisiminimų medžiaga, o ne J. Sobolio pjesė, režisieriui buvo impulsas statyti spektaklį litvakų istorijos ir Holokausto tema. Dar prieš kelerius metus G. Varnas pradėjo domėtis Lietuvos žydų istorija. Spyriu, jo žodžiais, atsigręžti į palyginti neseną praeitį tapo rezonansinė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“.

2018 09 20 19:40
Spausdinti