Meniu
Prenumerata

trečiadienis, rugsėjo 23 d.
Moderni mažos agrarinės valstybės pramonė
Ugnė Marija Andrijauskaitė
Rokiškio krašto muziejaus nuotr.

XX a. pradžioje besikurianti Lietuvos valstybė buvo likusi industrializuotos ir urbanizuotos Europos pašonėje – 1923 m. surašymo duomenimis, kaimuose gyveno daugiau nei 84 proc. šalies gyventojų, o apie 79 proc. dirbančių žmonių plušėjo žemės ūkyje

Kartu su jauna valstybe augo ir Lietuvos pramonė: 1923 m. šalyje jau veikė daugiau nei 5000 pramonės įmonių ir smulkių dirbtuvių. Tačiau dauguma teturėjo po kelis darbininkus, o produkcija dažniausiai tenkino tik vietos rinkos poreikius.

Pirmosios Lietuvos Respublikos pramonė susidūrė su daug iššūkių. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, atsitraukdama rusų kariuomenė išsivežė ar sugadino nemažai fabrikų įrangos, todėl dalis didžiųjų įmonių susitraukė. Trys stambiausios šalies metalo apdirbimo bendrovės iki karo kartu turėjo apie 3000 darbininkų, tačiau 1929-aisiais jose buvo likę tik apie 650 žmonių, o Šiauliuose veikę odos fabrikai 1926-aisiais pasiekė tik apie 15 proc. ikikarinio gamybos lygio.

Pirmosios atsikūrė tos bendrovės, kurių produkcijos labiausiai reikėjo to laiko Lietuvai: medienos apdirbimo įmonės, plytinės, kalkinės. Atsirado ir tokių naujų ūkio šakų kaip tekstilės, chemijos, kosmetikos pramonė, farmacija, taip pat mažų dirbtuvių, kurioms nereikėjo sudėtingos, brangios technikos ar didelių patalpų.

2018 05 27 13:05
Spausdinti