Meniu
Prenumerata

antradienis, gruodžio 1 d.
TEATRAS
Mirė kompozitorius F. Latėnas
BNS
VMT archyvo nuotr.
F. Latėnas

Eidamas 65-uosius mirė kompozitorius, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Faustas Latėnas.

Apie tai feisbuke trečiadienio naktį pranešė jo dukra aktorė Elžbieta Latėnaitė.

F. Latėnas 1989-1991 metais vadovavo Vilniaus teatrui „Lėlė“, nuo 1996-ųjų metus vadovavo Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui, 1999-2000 metais ėjo Nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pareigas. 2000-2004 metais kartu su režisieriumi Rimu Tuminu vadovavo Vilniaus mažajam teatrui. 

1996 ir 2004 metais F. Latėnas tapo Lietuvos kultūros viceministru, taip pat ėjo ministro pirmininko patarėjo, Lietuvos kultūros atašė Rusijoje pareigas.

F. Latėnas sukūrė muziką daugiau kaip 200 spektaklių, daugiau kaip 40 dokumentinių bei vaidybinių filmų.

Valstybės vadovai reiškia užuojautą

Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad F. Latėno mirtis buvo netikėta ir skaudi.

Anot šalies vadovo, Lietuva neteko talentingos asmenybės, stipriai prisidėjusios prie teatro kultūros plėtros.

„Pažinojome F. Latėną kaip teatro žmogų, tačiau kompozitorius paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos kultūros padangėje, bet ir diplomatijoje, politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Tai buvo aktyvus kultūros lauko formuotojas, simbolizavęs naujos nepriklausomos Lietuvos kultūros atgimimą“, – sakė G. Nausėda.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sako, kad F. Latėnas buvo legendinis lietuvių kompozitorius, palikęs daug ir ateities kartoms.

„F. Latėnas savo darbais ne tik prisidėjo prie moderniosios Lietuvos muzikos istorijos, bet ir dėjo visas pastangas kuriant nepriklausomos Lietuvos kultūros sektorių ir teatrinę kultūrą jame. Jo vizija ir veikla liks kokybės ir gerovės standartais ateinančioms kartoms“, – teigė parlamento vadovas.

Premjeras Saulius Skvernelis pabrėžė jo indėlį ir į Lietuvos kultūros politiką, anot Vyriausybės vadovo, F. Latėnas prisidėjo prie strateginių sprendimų, meno sklaidos šalyje ir pasaulyje.

„Nuoširdžiai užjaučiu artimuosius, bičiulius, visus, kuriems teko laimė pažinoti šią iškilią asmenybę ir išvysti ryškią talento šviesą“, – sakoma premjero užuojautoje.

F. Latėnas – santūrus teatro kompozitorius, turėjęs režisieriaus ambicijų

Kompozitorių F. Latėną bičiuliai prisimena kaip santūrų, save teatrui atidavusį kūrėją, turėjusį net ir režisieriaus ambicijų.

Režisierius Rimas Tuminas, su kompozitoriumi dirbęs apie tris dešimtmečius, sako prieš dvi savaites su F. Latėnu grįžęs iš Maskvos, kur vadovauja Vachtangovo teatrui, į Lietuvą. Šiuo metu dėl koronaviruso situacijos spektakliai Rusijoje nevyksta.

„Minint Mažojo teatro 30-metį jis man taip ir pasakė: juk mes, Rimai, kartu – jau 30 metų. Aš galvoju – negali būti, mažiau. Aš jį kaip žmogų pirma pažinau, nes jis ketino studijuoti ir režisūrą baigęs konservatoriją. O aš, tik atvykęs, mane pakvietė į konservatoriją dėstytojauti, visi susipažinome, jis mane kažkaip patraukė į save  – jis mąstė natomis, mąstė apie gyvenimą muzikinio kūrinio pagrindu“, – BNS pasakojo R. Tuminas.

Pasak režisieriaus, jį „užkabino“ F. Latėno muzika vienam vaikiškam spektakliui, tačiau labiausiai patraukė ne kiek vėliau atsiskleidęs kompozitoriaus muzikinis talentas, bet užsidegimas būti teatro dalimi.

„Sugyvenome vienoje svajonėje, kalbėjome apie tą patį. Esu įsitikinęs, jis būtų labai geras, talentingas režisierius. Jis ir su aktoriais nesiliaudavo tyliai bendrauti, pasakyti, patarti, pajuokauti, kaip reikėtų daryti vienoje ar kitoje scenoje, kaip tai atrodytų jam. Patardavo ir man (...) autoriai tapome ne tik jis muzikoje, aš – scenoje, bet tapome kartu autoriai visų mūsų spektaklių, nebeatskirsiu, kas ką darėme “, – teigė kūrėjas.

Pasak R. Tumino, pastaruoju metu su juo Vachtangovo teatre dirbęs F. Latėnas turėjo begales kitų Rusijos teatrų pasiūlymų, neseniai Sankt Peterburge gavo ir garbingą apdovanojimą – „Baltijos žvaigždę“.

Režisierius prisimena ir Mažojo teatro įkūrimą prieš tris dešimtmečius kartu su F. Latėnu.

„Mes labai ilgai sėdėdavome ir tylėdavome. Kažko paklausydavom, kažkokį tekstą paskaitydavome – vėl tylėdavome. Supratome, jutome, ko reikia, kas mus veda ir ko mums trūksta. Nes darome tai, ko gyvenime trūksta: trūko jam, trūko man, surasdavome papildytą gyvenimą džiaugsmu, kažkokia viltimi“, – pasakojo R. Tuminas.

Tiek jis, tiek kiti kolegos sutinka, kad jo kūryba buvo persmelkta liūdesio, graudumo.

„Jis buvo liūdesio ir vilties kompozitorius. Tokios amžinos „Requiem“ variacijos: gyvenimo, žmonių – tėvų, sūnaus netekimas jį labai sukrėtė, jis negalėjo atsitiesti po sūnaus žūties, dabar jis nuėjo pas jį, jie susitiko“, – tvirtino kompozitoriaus bičiulis. 

Jis sako, kad kartu dešimtmečius dirbusi trijulė – jis, F. Latėnas ir dailininkas bei scenografas Adomas Jacovskis – negailėjo vieni kitiems ir kandžios kritikos.

„Adomas sakydavo: tau, Faustai, paprasta, tu jau visur atidarai stalčiuką – ten jau muzika parašyta, sudėta lentynėlėse, tik ištrauki ir visiems dalini. Na, o tu Adomai, ką? Vis tą pačią sieną paišai pirmyn, atgal, išilgai, stačiai? Mes ir pikdžiugiškai, ir geranoriškai, bet visada su meile, apsižodžiuodavome“, – sakė jis.

V. Gerulaitis: teatralai, intelektualai jį dievino

Muzikologas ir kompozitoriaus bičiulis Viktoras Gerulaitis sako, kad F. Latėnas buvo neabejotinai teatro kūrėjas, jo muzika išsiskyrė paprastumu – už tai jis yra sulaukęs nemažai kai kurių kolegų kritikos, nors užsienyje, ypač tarp Rusijos intelektualų, yra pelnęs didžiulį pripažinimą.  

„Jo teatro muzika yra nuostabi. Maskva, pavyzdžiui, jį dievino, visas Vachtangovo teatras, kuriame jis dirbo su R. Tuminu, jį dievino, sakė, „genialus žmogus“. Jis daug nerašė originalios muzikos, bet jis, matyt, taip nusprendė, kad rašys teatrui. Jis buvo labai talentingas, nors jį jaunystėje labai „ėdė“ kiti kompozitoriai, atsimenu, kaip jį „daužė“ Kompozitorių sąjungoje, esą jis rašąs primityvią, miesčionišką muziką. Jis rašė paprastą muziką – rašė tercijas. Jis rašė ir „žydišką“ muziką. Be to, jis yra vienintelis Lietuvos kompozitorius, kuris surengė savo autorinį koncertą Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje. Ji yra viena iš penkių didžiųjų pasaulio salių“, –  BNS pasakojo V. Gerulaitis.

„Jam plojo, kai jis išėjo pro duris, koks pusšimtis žmonių. Tai aš tokio antro kompozitoriaus nežinau, kad jam prie filharmonijos ar prie rūmų kokių plotų“, – kalbėjo muzikologas.

Anot V. Gerulaičio, didžiausias F. Latėno indėlis – muzika keliems šimtams spektaklių, tačiau jis yra parašęs ir pripažinimo sulaukusios akademinės muzikos, pavyzdžiui, jo kompozicija styginių kvartetui „Šviesiam atminimui“ ar kiti kvartetui skirti kūriniai.

„Jį yra grojęs Maskvos Spivakovo orkestras, jį grojo ir Čiurlionio kvartetas. Kai Amerikoje grojo kvartetą „Šviesiam atminimui“, tai publika privertė viską du kartus pakartoti. Operos solistė Giedrė Kaukaitė buvo vieną kartą Švedijoje, Čiurlionio kvartetas tuomet grojo Švedijos Filharmonijoje. G. Kaukaitė, nežinodama, kieno čia kūrinys, priėjo prie čiurlioniečių ir sako: kodėl, va, lietuviai negali tokios gražios muzikos sukurti. O jai sako – čia gi Latėno“, – pasakojo jis. 

Pasak V. Gerulaičio, F. Latėnas buvo mažakalbis, „visiškai užsidaręs žmogus“.

„Jis mažai kalbėdavo, visą laiką klausydavosi, ką jam šneka. Šia prasme, jis buvo paslaptingas. Nors jis turėjo būti linksmas, kadangi mokėjo groti akordeonu – akordeonistai yra linksmi“,– kalbėjo kompozitorius. 

Vis dėlto V. Gerulaitis sako, kad F. Latėno muziką galėtų iliustruoti ir kadaise rusų kompozitoriaus Igorio Stravinskio pasakyta frazė apie italų baroko kūrėją Antonio Vivaldį, jog šis parašė „vieną koncertą ir penkis šimtus jį perrašė“.

„Tai su Latėnu panašiai, jis praktiškai rašė tą pačią muziką“, – teigė muzikologas. 

Muzikos „chuliganas“

Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė F. Latėną prisimena kaip tyliai besišypsantį, kūrėją, kuris „visada kalbėdavo nedaug, bet pasakydavo svariai“. 

„Faustas nebijojo įtraukti į savo muziką tokio lyg kičinio garsyno, kai ypač jo, kaip profesionaliojo muziko, kelio pradžioje, buvo vertinamas pseudorimtumas. Tai jo kalbėjimo būdas atrodydavo ne visai normatyvus, jo pozicija buvo tarsi opozicija oficioziškumui. Užtat teatro muzikoje sugebėjimas per paryškintą detalę akcentuoti atmosferą labai tiko“, –  sakė R. Gaidamavičiūtė.

 Anot jos, F. Latėno muzika svarbi ir tuo, kad tuometinėje akademiškoje aplinkoje ji „vertė žmones laisvėti“, reaguoti nestandartiškai.

„8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Faustas baigė akademiją ir pradėjo dalyvauti koncertiniame gyvenime, etalonas buvo rimta, oficiozinė muzika. Jo muzikoje buvo truputėlį  chuliganiškumo, įžūlumo pagal to meto sampratą, jis tarsi provokavo tas ribas „leistina-neleistina“, už tai vyresniosios kartos autoriai jį nurašydavo kaip nerimtą“, – pasakojo ji.

Anot jos, F. Latėnas buvo imlus kitoms meno sritims, jam, pavyzdžiui, buvo artimi dailininko Audriaus Puipos kūriniai, tuo metu iš pasaulio muzikos jam buvo artimas argentiniečių tango muzikos reformatorius Astoras Piazzolla (Astoras Piacola).

„Jis iki pašaknų buvo teatro kompozitorius, bet savo elgesiu nebuvo teatrališkas, priešingai – labai santūrus. Jo muzika balansavo ant sentimentalumo ir švelnaus graudumo ribos. Jis man šiek tiek priminė jau irgi išėjusį tapytoją Raimundą Sližį, kai pagrindinė mintis yra stipriai paryškinta. Faustas nesiekė nustebinti, nenutaisydavo labai rimto veido, tiesiog, gal drąsiau už kitus atvėrė savo sielą, mokėjo išryškinti netikrumo, falšo gaidą“, – sakė ji.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas F. Latėnas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (tuometinę valstybinę konservatoriją) baigė Eduardo Balsio klasėje – kartu su juo buvo ir kiti E. Balsio mokiniai Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, taip pat gavę nacionalines premijas. 

Muzikologė atkreipė dėmesį, kad F. Latėną siejo ryšys su šių metų sausį taip pat mirusiu V. Bartuliu, viename interviu jis yra pavadinęs jį ir kitus savo kartos muzikus „romantikais sieloje“. Anot jos, F. Latėno studijų aplinka iš dalies ir galėjo lemti jo posūkį į teatrą. 

„Visa ta karta – Bartulis, Martinaitis, su Masalskiu ir kitais dar studijuodami jie vieni kitus pažinojo ir labai greitai įėjo į teatrą. O Faustui užtekdavo poros akordų, ir atmosfera yra. Tad jis buvo parankus režisieriams“, – kalbėjo R. Gaidamavičiūtė.

Kompozitorius, taip pat E. Balsio mokinys Gintaras Samsonas prisiminė gerą bičiulio F. Latėno humoro jausmą, tačiau kartu ir uždarumą, kai būnant kompanijoje jis dažnai nuo kitų atsiskirdavo.

 „Jis nebuvo toks ekstravertas, kuris viską išsakytų, jis užsimena – tu turi daugiau viską suprasti“, – sakė G.Samsonas.

Jis sutiko su kolegomis, kad savitas F. Latėno maištas kūrybos pradžioje oponuojant vyresniosios kartos kūrėjams galbūt ir buvo vienas veiksnių, pasukęs kompozitoriaus kelią į teatrą.

„Kai jam aiškino, kad ten nieko novatoriško nėra, jis paėmė savo studijų darbus ir taip įstojo į Kompozitorių sąjungą, o paskui rašė, ką norėjo. O dėl primityvumo – pažiūrėjus į kitų kompozitorių kūrinius, irgi, atrodytų, primityvumas. O profesionaliai pažiūrėjus, ten yra labai daug visko. O Fausto posūkį į teatrą galbūt ir lėmė tai, kad koncertinėje plotmėje tie jo kūriniai buvo įvairiai sutinkami. Bet šiaip atlikėjai jį mėgo groti, yra keli kūriniai, kurie iš repertuarų nenueina, pavyzdžiui, jo kvartetas“, – pasakojo jis.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2020 11 04 11:03
Spausdinti