Meniu
Prenumerata
pirmadienis, kovo 30 d.
Maištininko gimimas
Viktorija Vitkauskaitė
Taip mes kūrėme revoliuciją. (Donato Stankevičiaus nuotr.)

Naujas Agniaus Jankevičiaus spektaklis „Maištas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre neskirtas žiūrovams, kuriems patinka saugiai įsitaisius tamsoje stebėti veiksmą. Viktorija Vitkauskaitė bando kartu su auditorija ir aktoriais įsitraukti į maištininkų komandą. Štai kaip jai tai nepavyksta.

Niekas neįvyks, jei visada darysi tą patį. Mano metodas – daryti tai, ko bijau, ko nemoku, žengti ten, kur dar niekas nebuvo.

Šias Marinos Abramovič mintis murmu traukdama Kauno Laisvės alėja į spektaklio premjerą. Jos išvakarėse klaidžiodama po „YouTube“ lyg tyčia užkliuvau už pernykštės garsiosios performansų kūrėjos kalbos konferencijos „TEDx“ klausytojams. Didžiulei auditorijai menininkė pasakojo apie savo performansus, kuriuose neretai lygiavertį ar net lemiamą vaidmenį atlieka publika. Apie tai, kaip dar aštuntajame dešimtmetyje M. Abramovič leido publikai daryti su jos kūnu ką nori, naudojant bet kurį iš 76 šalia išdėliotų daiktų. Pirmieji žiūrovai buvo mandagūs: girdė M. Abramovič vandeniu ar įteikė jai rožę. Tačiau netrukus viršų paėmė pavojingas valdžios, agresijos ir žiaurumo mišinys. Jos drabužius sukarpė, pilvą smaigstė rožės spygliais, skustuvu įpjovė kaklą, net bandė išprievartauti vyras, bet jį sulaikė tik šalia buvusi žmona. Kai po šešių itin sunkių valandų kruvina ir išsekusi menininkė pakilo nuo kėdės ir žengė publikos link, visi išsilakstė. Šitokio savo „kūrinio“ žiūrovai nenorėjo matyti.

Vis dėlto panašius eksperimentus ir pavojingus žaidimus M. Abramovič tęsė. Priežastis – pirmosios šio puslapio teksto eilutės. Jei darysi tai, ko nebijai ir ką moki, niekas nevyks, niekas nepasikeis. Tik kuo dėta baimė, kai ruošiesi atverti ne radikalaus performanso, o nacionalinio teatro duris? Jei esi intravertas, niekada nesvajojęs tapti auditorijos dėmesio centru, tai spektaklis-instruktažas, žadantis „interaktyvų ryšį su publika“, kelia gal ir ne siaubą, bet tikrai – nerimą. Tačiau režisieriams vis dažniau žengiant „interaktyvumo“ keliu, metas bent trumpai užmigdyti savo baimes ir vidinį intravertą, už tai mainais tikintis naujų patirčių ir išgyvenimų.

2017 01 02 18:40
Spausdinti