Artūras MorozovasSmuikininkė Lora Kmieliauskaitė performanse „This Order Goes Wrong“ kaskart neria į pačias nerimo gelmes – būtent tokiai temai skirtas šis kūrinys, kuriame ji solo griežia smuiku. Su Viktorija Vitkauskaite menininkė kalbėjosi apie būdus prisijaukinti nerimą tiek scenoje, tiek nuo jos nužengus.
– Muzikos ir medijų performanso „This Order Goes Wrong“, parengto pagal nerimo sutrikimus patyrusių žmonių liudijimus, Senekos ir Cicerono tekstus, premjera įvyko prieš porą metų. Kaip jis per tą laiką pasikeitė?
Po pirmųjų pasirodymų buvo aišku, kad norisi taisyti kai kurias klaidas. Pavyzdžiui, norėjome, kad visos medijos – muzika, vaizdas, tekstas – kūrinyje būtų lygiavertės. O po premjeros paaiškėjo, kad literatūrinė linija nėra tiek išryškinta, kaip galėtų būti. Taip gimė dar viena literatūriniu pagrindu pagrįsta dalis, taip pat performanso pradžioje atsirado instaliacija. Viskas keitėsi labai organiškai: kai kam nors kildavo mintis, atrodydavo, kad ta pati idėja jau buvo ir visos komandos narių galvose. Be abejo, savų pokyčių performansui suteikdavo ir kiekviena salė, kurioje teko pasirodyti: performansą pristatėme ne tik Lietuvoje, bet ir Austrijoje, Vokietijoje. O premjera įvyko Vilniaus „Menų spaustuvėje“.
Šio performanso idėjos iniciatorė buvau aš. Labai norėjau lietuviško kūrinio smuikui solo su performatyvumo elementais – to bent tuo metu Lietuvoje nemačiau. Susitikome su kompozitoriumi Dominyku Digimu, ėmėme galvoti, kas mums būtų aktualu. Paaiškėjo, kad nerimo tema buvo aktuali ne tik mudviem, bet ir visai likusiai komandai.
