Prancūzų režisierė Valérie Massadian su pirmuoju filmu debiutavo būdama beveik 40-ies, jau aiškiai žinodama, ką ir kaip nori pasakyti kino kalba. Apie rūpimas temas ir asmeninę patirtį su festivalio „Žiemos ekranai“ viešnia kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.
– Vilniuje pristatėte „Milą“ – vieną būsimos trilogijos dalį. Kurdama aktoriams suteikiate daug laisvės, skatinate ne vaidinti, sakyti išmoktą tekstą, bet elgtis natūraliai. Milą vaidinanti Séverine Jonckeere netgi nėra profesionali aktorė. Ar filmas būtų kitoks, jei pagrindinį vaidmenį būtumėte patikėjusi ne šiai merginai?
– Taip, žinoma. Tik nėra taip, kad aš nieko aktoriams nenurodinėju. Mano metodiką sunku paaiškinti, bet pagal ją labai lengva dirbti. Aš darbą kine grindžiu santykiu su žmonėmis. Aktoriams duodu nuorodas, ką jie turėtų veikti konkrečioje situacijoje. Toliau viskas vyksta kaip koncerte: pradeda groti gitara, vėliau prisijungia saksofonas, kiti instrumentai. Kartais tai siaubinga, o kartais taip gimsta stebuklas. Tokiam darbui reikia daug kantrybės, be to, būtina pasikliauti savo instinktais.
Kai Séverine bandydavo vaidinti, rezultatas būdavo blogas. Beje, tik pradėjus dirbti sužinojau, kad jos, kaip ir personažės Milos, sūnaus tėvas yra miręs. Ji vis klausdavo, ar šioje vietoje Milos vaikinas dar gyvas, ar jau miręs? Atsakydavau, kad dar nežinau, juk vėliau juostą montuosiu, ir viskas gali pasikeisti. Dėl to teko su Séverine pasiginčyti. Mes iki šiol palaikome ryšį, kaip ir su kitais mano filmų aktoriais. Jaučiu atsakomybę ir negaliu tiesiog ateiti į jų gyvenimą, nurodyti, kaip elgtis, tada baigti filmuoti ir išeiti. Jausčiausi labai purvina.
