Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, birželio 4 d.
Laisvės misija
Rasa Baškienė

Partizanas Juozas Lukša-Daumantas galėjo su mylimąja kurti gyvenimą Vakaruose, tačiau jis neįsivaizdavo asmeninės laimės be tėvynės laisvės. 

Likus porai dienų iki naujųjų 1949-ųjų sutikimo, Paryžiuje apsistojęs J. Lukša-Daumantas mylimajai Nijolei rašė: „Su sklidinom, svaigiom taurėm ant stalo rungsis ilgos linkėjimų pynės. Tik mūs brangioj tėvynėj mes pasigesim ir tų stalų vaišingų, ir taurių apgaulingų. Palaidą juoką ten pakeis tik ašara kančios, o skambesį svaiginančių stiklų – dudenančių kulkosvaidžių garsai. Ir devintieji metai sutiks mūs Lietuvą Motulę, berymančią su ašarom šarmotuos gintaro krantuos.“

Į Prancūziją ištrūkęs vienas aukščiausių to meto Lietuvos rezistencinio judėjimo lyderių pats nebeturėjo daug vilčių, kad Vakarų valstybės padės sovietų priespaudą kenčiančioms Baltijos šalims. Tačiau jis šventai tikėjo, kad tūkstančių tautiečių patirtos kančios ir paaukotos gyvybės nebus beprasmės.

1945 m. Lietuvos miškuose slapstėsi apie 30 tūkst. partizanų, kuriuos rėmė Josifo Stalino režimo terorizuojami vietos gyventojai. Tuomet visi tikėjosi tuoj tuoj sulaukti Vakarų pagalbos. Sovietų kariuomenei sunkiai sekėsi likviduoti „banditų gaujas“, nors J. Stalinas ir Lavrentijus Berija dar 1944 m. rugsėjį įsakė kuo greičiau užgniaužti partizanų judėjimą: organizuoti saugumo agentų tinklą, infiltruoti juos į partizanų būrius. Taip pat leista imtis visų kraštutinių priemonių – sušaudyti be teismo, atimti namus ir kitą turtą, sudeginti ūkius tų asmenų, kurie priešinosi sovietinei valdžiai ar rėmė rezistentus.

2016 12 31 21:10
Spausdinti