Meniu
Prenumerata

pirmadienis, lapkričio 30 d.
Kūrybiniai atsitraukimai
Sonata Šulcė
Lietuvos rašytojai Vokietijos DP stovykloje. 1947 m. Iš kairės: J. Kaupas, H. Nagys, K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui emigravę lietuvių menininkai kultūrinės veiklos svetur neapleido net spaudžiami sudėtingų gyvenimo realijų

Mokslininkai išskiria keturias ryškias Lietuvos gyventojų emigracijos bangas. Trečiasis masinis išvykimas, kai per Antrąjį pasaulinį karą šalį dėl politinių priežasčių paliko daugiau nei 60 tūkst. gyventojų, šiandieniame ekonominės emigracijos kontekste neatrodo itin didelis. Bet būtina pabrėžti, kad tada išeivijoje atsidūrė patys kūrybingiausi, labiausiai išsilavinę asmenys, sudarę tarpukario Lietuvos kultūrinį branduolį.

Pirmąja stotele jiems tapo Vokietijos DP (angl. Displaced Persons) stovyklos. Prieglobstį ten rado rašytojai, mokslininkai, menininkai, politikos ir kitų sričių atstovai, stovyklose pradėtos plėtoti ir pirmosios kultūrinės iniciatyvos. Nieko nelaukiant stengtasi atkurti svarbiausias šalyje veikusias institucijas, draugijas ir organizacijas. Iš dalies tai buvo tarpukariu pradėtos kurti valstybės tęsinys visiškai naujoje terpėje.

Vieni pirmųjų, 1946 m., apie savo draugijos steigimą paskelbė rašytojai. Tai neturėtų stebinti – stovyklose buvo atsidūrę bemaž du trečdaliai visų lietuvių rašytojų. Apie itin sudėtingas to laiko organizacines ir kūrybines sąlygas leidžia numanyti poeto Henriko Nagio laiškas, 1947 m. rašytas bičiuliui rašytojui Antanui Vaičiulaičiui. Jame atkuriamas toks pirmųjų susirinkimų vaizdas: „Koks nors praeinantis nebūtų atspėjęs, kad tai rašytojų suvažiavimas: taip skurdžiai apsirengę ir tokie pilki jie atrodė! Praeinantis būtų manęs, kad tai kokių darbininkų susitelkimas.“

2018 06 17 13:22
Spausdinti