Meniu
Prenumerata

antradienis, birželio 15 d.


Koks meno stilius įkvepia labiausiai?
Ieva Rekštytė

Meno stiliai vieni kitus augina, neigia, žudo ir vėl prikelia – kai kurie lieka mūsų dėmesio paraštėse, o kiti keičia gyvenimus ir atveda prie tikrojo „aš“. Aštuoni Ievos Rekštytės pašnekovai dalijasi savo meninio įkvėpimo versmėmis.

Kiekvienas objektas – it atskira nata. Būtent nata, ne melodija. Svarbiausia – jie nieko nepasakojo. Kūriniai ir jų suformuota erdvė leido tiesiog būti ir matyti. Nieko manęs nemokydami, nelinksmindami, nesistengdami sužavėti ar apgauti. Mums, nuolatiniu judėjimu užsiėmusio pasaulio piliečiams, telieka tiesiog sustoti. Pajusti medžiagos ir formos grynumą, kiek arogantiškai rodantį nenorą kalbėtis. Kuriam laikui nutilti ir tik stebėti. O išėjus pasijusti it grįžus iš atostogų su kišenėje netelpančiu suvenyru – ramybe ir susitaikymu, kurių yra tiek nedaug ne tik dailės istorijoje, bet ir gyvenime.

Be galo įdomu tyrinėti kiekvieną šio stiliaus kūrinio lopinėlį. Tai įmanoma tik esant vienam prieš vieną. Ir šiuo momentu mano akyse sklando G. Baselitzo nutapytas pusnuogis personažas, žvelgiantis iš drobės išskėtęs rankas. Jis atrodo neįtikėtinai tikras, nutapytas itin jautriai, bet su didele jėga. Gali įžvelgti aliuzijų į prieš jį gyvavusius dramatiškus personažus, atidavusius auką už geresnį rytojų. Kita vertus, jis ne tiek dramatiškas, kiek savo keistumu, nuogumu ir primityvumu atrodo pilnas ironijos ir saviironijos. Prie jo tiktų aforizmas, kad gyvenimas yra rimtas, bet rimtai gyventi – nesąmonė.

Įstojusi į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, noriai lankiau dailės ir muzikos istorijos pamokas. Mokykla, žinia, visai greta barokinės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. O ši šventovė – atskiras pasaulis, grandiozinis meno kūrinys, kuris mane, besimokančią pirmose dailės mokyklos klasėse, tiesiog užbūrė. Kaip įdomu buvo stebėti realistines ir alegorines figūras, susipinančias su architektūrinėmis detalėmis ir įvairiais simboliais! Ir žemiškasis, ir dieviškasis, ir anapusinis pasaulis – viskas vienoje, tačiau savo vietoje. Tada supratau, kad dailėje labai svarbu ir turinys, ir forma. Kad jie turi glaudžiai papildyti vienas kitą. Baroko menas mane pakerėjo savo emocinga išraiška, teatrališkumu, jausmų pakilumu. O jei dar pridėtume muziką: Monteverdi, Händelį, Vivaldi, Pachelbelį, Bachą, ypač skambant vargonams! Ši galinga jėga gali nukelti ne tik į XVI–XVIII a., bet ir į kitą dvasinio gyvenimo dimensiją.

2016 06 03 11:47
Spausdinti