Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 17 d.
KNYGOS
Ko pasaulyje daugiausia?
Marius Burokas

Aiškiai, suprantamai ir patraukliai pasakoti apie sudėtingus dalykus – tikra Dievo dovana. Ypač ji praverčia mokslo populiarinimo knygų autoriams. Atrodytų, ką labai patrauklaus būtų galima pasakyti apie vabzdžius, kurių dauguma mūsų nemėgsta arba nepastebi (vadinasi, nepažįsta ir nesupranta).

Norvegijos profesorės Anne Sverdrup-Thygeson knyga apie vabzdžius maloniai nustebino tiek patraukliu medžiagos pateikimu, tiek įdomiomis istorijomis, tiek logiška struktūra. Pirmoji knygos pusė skirta bendrais bruožais supažindinti su vabzdžių įvairove, jų ypatybėmis, sambūviu su augalais ir gyvūnais. O štai antroji pusė – apie vabzdžių santykius su mumis, žmonėmis. Autorė ne tik aprašo, kuo vabzdžiai naudingi mums, kaip mes jais naudojamės ir galėtume pasinaudoti, bet ir pamini, kaip, keičiantis klimatui, galėtume jiems pagelbėti, pabrėžia, kad nykstant vabzdžiams labai nukentėtume ir mes.

Autorė cituoja Harvardo profesorių E. O. Wilsoną: „Tiesa tokia, kad mums reikia vabzdžių, bet jiems nereikia mūsų. Jeigu žmonės rytoj išnyktų, pasaulis gyvuotų kaip anksčiau (...). Tačiau jeigu išnyktų vabzdžiai, abejoju, ar žmonės pratemptų ilgiau nei vieną kitą mėnesį.“

Anne Sverdrup-Thygeson, „Vabzdžių planeta“, iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė-Paulauskienė, „Baltos lankos“, 2019 m.

Atkurti religiją

Šią trečią kartą perleistą (naujausias leidimas – labai gražus, su Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis ir patogus skaityti) Gintaro Beresnevičiaus studiją tikriausiai reiktų skaityti vėlų r

udenį ir žiemą, kai riba tarp kasdienio pasaulio ir anapusybės tampa plona, perregima, apčiuopiama.

Tai mokslinė studija, bet autoriaus talentas rašyti aiškiai, patraukliai, įdomiai, pateikti provokuojančius teiginius ir pažvelgti į baltų religiją ir mitologiją netikėtu kampu – unikalus. Jis rašo mums visiems, ir baltų religija bei mitologija, apie kurią daugelis mūsų turi tik pačių abstrakčiausių žinių, gerokai atmieštų romantika, gandais ir įvairiais keistais įsivaizdavimais bei prietarais, šioje knygoje sudėliojama į rišlią, gana logišką (kiek tokia medžiaga gali būti logiška) sistemą. Negana to, baltų tikėjimas įkeliamas į platų Europos tautų istorijos, mitologijos ir tautosakos kontekstą, jis tampa natūralia Europos kultūros dalimi, daugybe gijų susaistomas su pasauliu. O tai itin svarbu, nes šis tikėjimas nėra nei itin ypatingas, nei hermetiškas.

G. Beresnevičius rašo šmaikščiai, pasižymi tikru pasakotojo ir prozininko talentu, geru stiliumi, tad skaityti šią studiją – tikras malonumas.

Gintaras Beresnevičius, „Lietuvių religija ir mitologija“, „Tyto alba“, 2019 m.

Tariama ir tikra

Šis romanas pateko į Švedų instituto sudarytą 10 geriausių švedų rašytojų knygų, kurias būtina perskaityti, sąrašą. Jono Hasseno Khemiri kūrinys yra gana keistas ir fragmentiškas. Iš pat pradžių sužinome, kad pagrindinis jo veikėjas Samuelis miręs – jis žuvo automobilio avarijoje. Tad visas pasakojimas – bandymas išsiaiškinti, ar ta avarija buvo savižudybė, nelaimingas atsitikimas ar žmogžudystė.

Šios užduoties imasi taip ir neįvardytas anonimiškas rašytojas. Jis yra ta varomoji jėga, prakalbinanti artimus Samuelio draugus, jo mylimąją, jį pažinojusius žmones. Iš jų pasakojimų, kurie susipina, nutrūksta, vėl atsinaujina, ir dėliojamas pagrindinio veikėjo portretas. J. H. Kemiri paliečia daug aktualių ir svarbių šiuolaikinio pasaulio temų: emigraciją, nedarbą, senų žmonių priežiūrą, rasizmą, netiesiogiai kritikuoja dabartinės Švedijos santvarką.

Romanas niūrokas, iš pirmo žvilgsnio jis atrodo šaltas, tarsi veikėjus stebėtum per stiklą, bet ilgainiui, iš paskirų nuotrupų, kalbos manierų susidėlioja gyvi veikėjų paveikslai. Negana to, romane netrūksta ir rūstaus, kiek makabriško, bet gero humoro.

Jonas Hassen Khemiri, „Viskas, ko neprisimenu“, iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.

Memento mori

Nedidelis, kompaktiškas garsaus amerikiečių rašytojo Philipo Rotho romanas primena ištęstą nekrologą arba apysakos ilgio epitafiją. Jis prasideda pagrindinio veikėjo – eilinio (kaip tai supranta autorius) žmogaus – laidotuvėmis, o baigiasi jo mirtimi. Į šiuos griežčiausius pasaulyje rėmus įspraustas veikėjo gyvenimas. Ir tas gyvenimas – be iliuzijų: nuo vitališkos, gaivalingos jaunystės, per moralinių kompromisų ir smulkių išdavysčių kupiną brandą iki vis labiau link žemės lenkiančios senatvės.

Ph. Rothas negailestingai preparuoja veikėjo gyvenimą ir išryškina kiekvieno lemtingo pasirinkimo svarbą bei jo padarinius: žmogus norėjo būti dailininku, bet tapo sėkmingu reklamos agentūros darbuotoju, sutiko puikią partnerę, tačiau ją išdavė, galiausiai gyvenimo pabaigoje liko vienas ir vienišas. Romanas – savotiškas pomirtinis teismas, gyvenimo buhalterijos suvedimas, tik vietoj Dievo ir angelų netikintis herojus atsiduria skaitytojų akivaizdoje. Mes esame jo gyvenimo vertintojai.

„Kiekvienas žmogus“ – įspūdinga ir sąžininga senėjimo, senatvės studija: menkstančių fizinių jėgų, augančios vienatvės, tolstančio pasaulio, artėjančios mirties. Nelengvas, liūdnas, bet svarbus pasakojimas.

Philip Roth, „Kiekvienas žmogus“, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, „Vaga“, 2019 m. 

2020 02 11 08:06
Spausdinti