Meniu
Prenumerata

sekmadienis, liepos 5 d.
Kinija, bet ne Kinija
Agnė Šerpytytė

Trejus metus Taivane gyvenančios Agnės Šerpytytės pasakojimas apie šios šalies sostinę – įprastos dienos dienoraštyje.

Vienas keisčiausių dalykų yra šalies politinė situacija. Taivano nepriklausomybę pripažįsta tik 22 valstybės, daugiausia nedidelės Okeanijos, Centrinės Amerikos ir Afrikos šalys. Jų oficialiuose žemėlapiuose Taivanas yra Kinijos provincija. Tačiau jis su tuo nesutinka – čia renkamas savas prezidentas (pastaruosiuose rinkimuose – pirmoji prezidentė) ir vyriausybė, o tarptautiniai santykiai tvarkomi be Pekino, kiek tai įmanoma. Taigi, aš kaip Šredingerio katė vienu metu gyvenu ir negyvenu Kinijoje.

Kaip ir visur, Taivane kasdienis gyvenimas verda nepaisant politinių situacijų ir machinacijų. Didžiausias veiksmas vyksta sostinėje Taipėjuje, 8 mln. gyventojų turinčiame megapolyje.

4 val. Miestas atsibunda anksti. Pavienių motorolerių variklių burzgesys nuaidi tuščiomis gatvėmis, kur klaidžioja naktiniai taksi ir žybsi neoniniai ženklai kinų rašmenimis. Savitarnos parduotuvės, kurių yra bent po keletą kiekviename kvartale, durys atviros 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Pavargę pardavėjai žodžiais „Sveiki atvykę!“ pasitinka kiekvieną įžengiantį pirkėją. Dar tik keli klientai, bet miestui bundant jų gausėja. Gatvėse pradeda sklisti malonus aromatas iš tradicinių pusryčių parduotuvėlių, kurios dirbs iki pat pietų meto, kad aptarnautų ir ankstyvus darbininkus, ir mėgstančius pamiegoti. Kiekvienoje parduotuvėje yra nuo dešimties iki trisdešimties skirtingų pusryčių patiekalų, kurių daugelio pavadinimų vis dar nežinau.

2016 11 03 10:08
Spausdinti