Meniu
Prenumerata

penktadienis, spalio 22 d.


PARAŠTĖS
Kalbėti ir susikalbėti
Liutauras Degėsys

Gyvendamas visuomenėje žmogus yra priverstas bendrauti. Ir tai daro kasdien, kiekvieną akimirką – kartais su malonumu, o labai dažnai – net nepastebėdamas, kad bendrauja, arba net nesuprasdamas, ką daro. 

Piliečiai nuolat kalbasi: gatvėje, darbe, virtuvėje, miegamajame, troleibuse arba kapinėse. Kūno kalba, garsais, ženklais ir vaizdais. Įjungia posūkius arba mirkčioja akimis, taškosi seilėmis, rodo dantis, kilnoja antakius, raukosi arba linkčioja galvą, siuntinėja aforizmus, laiškus, jaustukus, sąskaitas, prakeiksmus ir filmukus. Demonstruoja apdarus, giriasi savo transporto priemonėmis arba kaišioja pro langus pirštus ir pirštų kombinacijas. Net kai nekalba – vis tiek kalbasi, pavyzdžiui, tyli, bet visu savo pavidalu sako: „Aš su tavimi nekalbu. Tu nubaustas“, arba: „Tu man neįdomus, man nusispjauti“, arba atvirkščiai: „Aš nekalbu, aš vienišas, man taip trūksta dėmesio ir meilės. Aš žūstu. Apkabinkite, prakalbinkite mane.“

Visada galima pasikalbėti su savimi. Paklausti, apgailestauti, kad taip vėlai susitikote, kad taip ilgai vienas kito nematėte. Nelaukiant jokios specialios nakties, galima pakalbinti gyvulėlius. Kalbėtis su žvaigždėmis, žuvimis, kaimynais, kelių policininkais ir advokatais. Su paukščiais, kurie nei aria, nei akėja, tik sėja ir sėja.

Gyvūnai irgi nuolat kalbina žmones ir kitus gyvūnus. Kvapais, pozomis, judesiais ir garsais. Žavisi vieni kitais. Vizgina uodegas, siuntinėja palankumo ir ištikimybės pranešimus. Arba leidžia nepagrįstos neapykantos ir beprasmiško pavydo garsus. Su baisiausiu susidomėjimu, – visai kaip žmonės savo portaluose ir feisbukuose, – skaito ant stulpų, medžių ir tvorų paliktus kitų praeivių liudijimus. Net gražu pažiūrėti, kaip išvestas pasivaikščioti jūsų augintinis pakėlęs koją laikina prieš tai paliktas žinutes. Ir dalijasi. Arba koks naminis grynaveislis, netikėtai pakliuvęs į kaimą, išsivolioja karvės blyne ir atbėgęs pas šeimininką giriasi, kad jau ruošiasi medžioklei ir todėl nori užmaskuoti savo kvapą. Stengiasi, kad laukiniai žvėrys jo neužuostų. Visai kaip koks žmogiškas kavalierius, kuris irgi laistosi galvą parfumerijomis, kai ruošiasi į pasimatymą. Nori apsimesti jei ne rožės, tai bent jazmino krūmu.

Po kaukėmis galima viską suvaidinti, bet galima ir pačiam apsigauti: manyti, kad čia – politika, ir nepastebėti, jog tai – gryna ekonomika.

Kiek blogiau, kai žmogus pradeda siuntinėti signalus ir ženklus nežinodamas konteksto, nesuvokdamas, ką reiškia jo paties pranešimai, arba nenorėdamas suprasti, ką reiškia kitų žmonių palikti ženklai. Arba specialiai klaidindamas. Pasislėpdamas už minčių, veiksmų ir žodžių kaukių. Apsimesdamas, kad jam liūdna. Vaidindamas, kad jis patriotas. Simuliuodamas, kad mokosi, vaizduodamas, jog jam įdomu. Kalbėdamas, bet nesusikalbėdamas. Tylėdamas, nes su gilia šaknimi burnoje. Ak, po kaukėmis galima viską suvaidinti, bet galima ir pačiam apsigauti: manyti, kad čia – politika, ir nepastebėti, jog tai – gryna ekonomika. Nematyti, kad kalbėjimas apie moralę maskuoja pasileidimą, o prisipažinimas mylint („Negaliu be tavęs gyventi“) reiškia tik nesugebėjimą gyventi vienam. Nesuprasti, kad teisės garbinimas – tik pasigėrėjimas prievarta. Kad drąsa gali būti iš beviltiškos baimės. Kad šitas kilnus susijaudinimas – tai neapykanta.

Aišku, būna visokiausių patarimų, išaiškinimų, rekomendacijų ir nurodymų, kaip atspėti, kaip numanyti, ką mums kalba gyvenimo sapnai, daiktai ir reiškiniai. Kad susapnavęs spanguoles verksi, kad baltos mėlynakės katės – visados kurčios, kad tiesi nosis reiškia ryžtingą charakterį, o chroniškas vidurių užkietėjimas kalba apie šeimininko taupumo ir šykštumo laipsnį. Kad ne žuvys, o žvejai sprendžia, kas yra žuvys. Kad ekonomikos situacijai gerėjant – moterų sijonai trumpėja.

Kaip svarbu pasimokyti skaityti pranešimus, signalus ir ženklus. Kaip būtina suprasti, kad daiktai, procesai ir netgi žmonės yra ženklai, kurie kalba apie šį tą daugiau, nei žmogui mato-si, girdi-si ir jaučia-si. Kaip knygose, kur raidės kalba ne apie save, kad jos yra tik simboliai ir kad jos praneša apie šį tą daugiau – apie gyvenimus už knygos. O gyvenimai byloja apie problemas. O problemos kalba apie mus pačius. Kad esame šis tas daugiau, nei apie save žinome. Kad galime stengtis, kentėti ir keistis. Bet jeigu norisi kažko paprasto ir įdomaus. Saldaus, malonaus ir greito. Be ypatingų pastangų. Be komplikacijų ir vargo. Jei norima žmonos-virtuvinio kombaino. Vyro-bankomato. Viruso – virusui, kad virusas pats nusibaigtų.

Ne iš karto gali išaiškėti, kad lengvai pasiekiami tik menki ir savaime nevertingi dalykai. Kad paprasta yra ap-si-galvoti, į-si-mylėti, į-si-jausti. Galvoti, mylėti ir jausti – gerokai sunkiau.

Nejaugi metai jau baigia-si. Nejaugi patys – be mūsų, be jūsų, be meilės ir be vilties.

2020 12 08 09:16
Spausdinti